docNr.4 (1070) - Šiaurės Atėnai
download 
Denúncia Transcrição
Nr.4 (1070) - Šiaurės Atėnai
ÐIAURËS 2012 m. sausio 27 d. ATËNAI Nr. 4 (1070) ISSN 1392-7760 Kaina 1,90 Lt Skirmantas Valiulis keitë mûsø màstymà — p. 2 Dvi nuomonës apie naujausià Algimanto Puipos filmà — p. 5 Eglës Vertelkaitës ofortinës adatos muzika — p. 4 „Emigrantës dienoraðtis“ be roþiniø iliuzijø ir mitø — p. 8 Rytas uþ lango Dangaus, miðko ir lauko trispalvæ plaiksto vëjas. Miðrus vabzdþiø choras iðkilmingai gieda vasaros himnà. Kregþdës vaiko svetimoje teritorijoje pasiklydusià varnà. Þvaliai zirzdamas traktoriukas pievos ðukuosenoje rëþia plaèià pradalgæ. Baltas gandrø bûrys raudonais ieðmais varto ðienà, retina varliø, peliø ir þiogø populiacijà. Ûsais grabinëdamas orà þirnis atsargiai vyniojasi apie bambukà, bambukas vazonëlyje ant ketvirto aukðto palangës praaugo Kurðënus, iðlindo pro horizonte susitraukusá miðkà ir pasipuoðë debesiu. Tarp bambuko, Kurðënø ir þirnio kregþdës cypdamos lopo suplëðytà dangø. Ðuns kailyje kûnas, o kûne kaþkas pasiutiðkai dþiaugiasi matydamas kità kaþkà rûbuose ateinant su garuojanèiais pusryèiais prie bûdos. Patvoriu ristele skuba katinas, neðdamas plaèià ðypsenà, didelæ þiurkæ ir kruvinà þaizdà tarp akies ir ausies. Ðá kruvinà komplektà tarpduryje pamaèiusi jo ðeimininkë uþmerks akis ir keletà minuèiø sapnuos kà nors graþaus. Kartais katinas parneða meilø miau. Daþniau erkiø ir blusø. PETRAS RAKÐTIKAS modernaus supergrotuvo, kurio nekenèia niekas, tik ðlovina linksmas kaimynas, ant kamðèio uþlipæs su sëbrais, greitai sukasi skalbimo maðinos, vandens, dujø, elektros skaitikliai, lëèiau laikrodþiai, debesys languose, þemë, niekas neðaudo raketø á dangø – ne laikas dar, kaþkas suverþë dirþà, kaþkas kilpà uþnërë ant kablio ir apsigalvojo – ne laikas dar, todël tauræ pakëlë, iðtuðtino, paverkë ir pradþiugino unitazà, skysèiai bëga þemyn, vanduo kyla aukðtyn, oras ðiltas namie, lauke minus 2. sivyti paneles jam nesiseka. Griûva. Prasiskelia kaktà. Kraujuoja ir delnai, ir alkûnës. Nieko baisaus. Senutë eina su skëèiu. Vis dar sausa. Maðina lekia pro ðalá per didelæ balà ant gatvës ir senutë sustoja ðlapia. Nebelyja. Kol lijo, pievoje palei kelià miegantis kaimynas iðsiblaivæs pabudo baloje. Kol raðiau, iðdþiûvo balkonas. Liko tik kelios maþos balutës. Iðlindo pro debesis saulë. Kieme pradëjo klykti vaikai ir cypauti kregþdës. Blokinio namo sienos primena labai seno þmogaus kraujagyslëmis iðmargintà nosá ir Niujorko gatviø raizgalynæ þemëlapyje. Vaikai ir kregþdës klykavo ir cypavo neilgai. Vëjas uþtraukë debesø uþuolaidas, paslëpë saulæ ir álindæs á ðlapius baltinius idiotiðkai mojuoja rankovëmis. Dingo interneto ryðys. Kaþko ieðkodamas ant televizijos antenos tupi balandis ir dairosi. Vandens laðas ant stiklo uþstoja balandá ir visiðkai neaiðku, kas jo akyse, o po jo snapu laðas kabo tikrai. Graþias mintis reikia dëti á sàsiuviná, o blogas mesti lauk. Lauke vietos soèiai ir negeros mintys jo neterðia. Dangaus atspindþiai balø akyse Ávykiai uþkampyje Ilgai ið debesio krinta laðas, lenktyniaudamas su kitais, susiliesdamas, susitrenkdamas, atsimuðdamas á kitus, atspindëdamas savyje dangø, þemæ, ilgà savo kelionæ stebëdamas, ásimindamas, fiksuodamas, ir nuðokæs nuo kepurës pasineria á upëje juoduojantá, á daugelá smulkiø daliø iðsiðakojusios akimirkos þaibo padalintà debesá, vël iððoka aukðtyn gerà sprindá ir pavirsta á apverstà vyno tauræ. Atsimenu, kai bridau per Ventà, per lietø su meðkere rankose, labai garsiai tratëdamas driokstelëjo griaustinis ir aidas kliuvinëdamas uþ medþiø bei akmenø pro vaivorykðtës arkà nuplaukë link Papilës baþnyèios, kurios varpinëje balambijo varpas, pagerbdamas tetos Ancës kûnà, giminiø ir artimøjø lydimà á Papilës piliakalnio kapinëse iðkastà ðlapià duobæ su to paties dangaus atspindþiais maþyèiø balø akyse. Baltas arklys þiûri á horizontà, kurá uþstoja namai, namø languose balti arkliai galvomis ir uodegomis mojuoja piktai zyzianèioms musëms ir akliams. Uþ namø, prie horizonto baltø ðieno paketø ðeðëlius þingsniais matuoja banda rudai ádegusiø liliputiniø karviø. Ðeðta valanda vakaro. Plastikinë antis nupieðtomis akimis gëlyne prie namo stebi baltus arklius, liliputines karves ir ið daugiadienio uþgërimo prieð vëjà namo vangiai einantá vyrà. Vëjas medþiø virðûnëmis ðlavinëja visai ðvarø dangø, kuris þiûri á upæ, upë plukdo vandená, vabalus, þuvá, þuvis plaukia prieð srovæ ir þiûri á dangø, á lieptà, á vaikà ant liepto, ryja ir atryja vandená, sliekà, kabliukà ir ásidûrusi lûpà skubiai pasiðalina ið ávykio vietos. Autoriaus pieðinys Drumzlinas rytas Skaitydamas elektroninius laiðkus sekmadienis geria kavà. Prie monitoriaus snaudþia pelë. Lietaus laðø rastras ant lango stiklo. Liepos prie tako varvina aðaras á savo atspindþius balose. Ðlapias þvirblis nuo medþio þiûri á kiemà, kur rëkia á malkas pjaustomi alksniai. Vieniðas kuosos pasaulis dviejose akyse atsklendë ið kaþkur ir nutûpë medþio virðûnëje ðalia þvirblio. Kelinta dabar valanda? – klausia þvirblis. Kà? Dabar? Nuþvelgë þvirblá, medá, debesis, þemæ, save baloje, nusivalë snapà á sparnà, pakvëpavo, uþsimerkë, nusituðtino ir atsimerkë. Dabar yra lengviau. Dabar yra po pusryèiø. Uþ daugiabuèio langø Uþ daugiabuèio langø verda bulvës, barðèiai, gyvenimai, trinksi unitazø dangteliai, gurgia vanduo, urzgia ðaldytuvai ir ðunys, svetimus uþuodæ uþ durø, girgþda dantys, kramtydami duonà, mësà ir neapykantà artimui, ðnopuoja darþoves troðkinantys puodai ir orà koðiantys plauèiai, zirzia dulkiø siurblys, maþas vaikas ir þmonos, neapsikentusios vyrø tingiø, kala viná á durø staktà pagal mokinuko kalamo eilëraðèio taktà, pagal bum, bum bumèikà, straksintá ið Darþininkø, Balta vëliava meta ant mokslininkø ir kurmiø þalios þolës melsvà mirties prieþastis ðeðëlá Akliai puola. Aplink bilda, griaudëja. Dangus „Levi’s“ dþinsø spalvos. Tuoj uþpils. Jau antrà kartà ðiandien. Karðta. Kûnas lipnus nuo prakaito. Grybø radau maþai. Uþmesdamas meðkerës valà á vandená pataikiau ant ðvendriø. Teko bristi. Sulauþiau plûdæ. Dangus akyse uþtemo. Ákando aklys. Kabliuku ásidûriau pirðtà. Gëlës, kurias nusiskynæs norëjau parsineðti namo, nekvepëjo. Paskambino ákyrus uþsakovas. Kol kalbëjau, prapliupo lietus. Ðlapias gráþau namo ir prie durø paslydæs griuvau. Alus, kurio pirkau parduotuvëje, – surûgæs. Skalbiniai balkone vël ðlapi. Prilijo ir á kambará pro vëjo iðdauþtà langà. Kambaryje zyzia átûþusios musës. Puotaujantá kaimynà labai garsiai linksmina rëkaujantis ir besikeikiantis V. Vysockis. Nuo alaus paleido vidurius. Ðiurpinu unitazà. Pasibaigë tualetinis popierius ir dingo elektra. Perkûnija ir lietus siautëja lauke. Ásijungë mano maðinos signalizacija. Kaþkas skambina ir beldþia á duris, o dar tik popietë. Kas bus vakare? Lietus rimsta. Per balas brenda penkios panelës. Ðlapiø marðkinëliø paradas! Paskui jas plaèiais vingiais brenda Algis. Su trumpikëmis, su ðlepetëmis, su ðypsena, be virðutiniø rûbø, bet su ðypsena. Pa- Darþininkui kurmis yra juodas smirdþius, kenkëjas ir kvailai naudojama darbo jëga. Mokslininkui tai aklas juodþius, kuris mato nagais, ûsais, uosle, kurio tamsià poþeminio triûso patirtá galima panaudoti naktiniø raketø „þemë–poþemis“ valdymo sistemoms kurti. Darþininkui patiko mokslininko mintis pasinaudoti kurmio patirtimi, tad reguliariai já maitino morkomis, ðvieþiomis salotomis, pomidorais, agurkais ir þenðenio ðaknelëmis, nuo ko mokslininkas su þmona soèiai ir laimingai gyveno, prisidarë pulkà vaikø, iðleido juos á mokslus, o kai ðie baigë mokslus, tai visi drauge sukûrë globalaus mastelio kurmiø gaudymo maðinà. Iðgaudæ visus kenkëjus, iðtyrë tamsià jø orientavimosi aplinkoje patirtá, sukûrë raketos „þemë–poþemis“ valdymo sistemà ir bandydami jà sunaikino visus darþininko laistymo árenginius. Kai nebeliko, kuo laistyti darþà, nudþiûvo morkos, salotos, pomidorai, agurkai, þenðenis. Taip ir nunyko ið nevilties darþininko þmona, jis pats ir visa jø maitinta mokslininkø ðeima. Nukelta á p. 10 2 2012 m. sausio 27 d. Nr. 4 (1070) Kaip ankstyvas ruduo Apie Kuratoriø – Skirmantà Valiulá Tai buvo mano gimimo diena – keisèiausia gimimo diena ið visø, kurias tik esu patyrusi. 2011 metø sausio 30 dienà Antakalnio kapinëse meèiau smëlio grumstà á Skirmanto Valiulio kapo duobæ. Þinau, kad taip elgtis leista tik artimiausiems. O að kas? Tik anø laikø studentë, tik þmogus ið Skirmanto Valiulio kadaise kuruoto kurso. Skaitydama nekrologus susivokiau: mes, ástojæ studijuoti þurnalistikos 1975 metais, tapome jo pirmuoju kuruotu kursu – dëstë tik antrus metus. Dabar suprantu: buvo dëstytojas naujokas, bet ar mums, jauniems, tai rûpëjo? Tiesà sakant, man niekada nerûpëjo nei mano mokytojai, nei dëstytojai, visada jauèiausi kate, kuri vaikðto viena, pati sau, bet… Ilgainiui suvokiu: nejauèiu jokios meilës, ðilumos, eidama palei savo mokyklà, o kai einu palei universitetà – tai dar ir kaip ðilta. Jei dalia gyventi man dar deðimtá metø, pamilsiu ir mokyklà. Galbût. O dabar noriu priminti savo Kuratoriø – be jokios progos. Nebent viena vienintele proga – sapnuojasi. Tebegloboja. Buvo greitas ir keistas. Þinojome, kad neturi mokslo laipsnio, gal niekada ir neturës – juk ne komunistø partijos narys. Kad niekada nebuvo ir nebus uþsienyje. Kad… Kà jis man dëstë? Beveik nieko. Bûta daugybës specializacijø ir profilizacijø; ten, kur dëstë dailës, kino, teatro istorijas, verþësi kiti ir kitos. Nesistumdþiau ir nelindau. Ne tik jauèiau, bet ir þinojau, kad savuose knygomis ir vinilo plokðtelëmis perkimðtuose namuose jau – savaime – esu nemenkai gavusi. Knygiai! Visada buvome knygiai – Skirmantas Valiulis ir mano tëvai. Mokiausi jau penktame kurse, kai drásau su Kuratoriumi ðá bei tà iðmainyti, pasidalinti – o juk tëvai su juo se- nas knygas dþiugiai mainë, ne að. Skirmantas Valiulis buvo vëjas. Lauþë, vartë, keitë mûsø, droviø ir uþspaustø, màstymà. Kiek mes pamatëme filmø jo dëka, kokiø filmø! Neva draustø, neva slaptø, bet ne tik... Nebuvo tokios perþiûros, vieðos ar slaptesnës, á kurià neáleistø mûsø – Skirmanto Valiulio studentø. O juk tuos filmus reikëjo ir aptarti... Ne paþymiui. Ne áskaitai. Ne egzaminui. Kalbëjomës. Na taip. Tie kolûkiai ir tarybiniai ûkiai, tos talkos, á kurias iðveþdavo nelyginant baudþiauninkus mus, studentus. Kodël Skirmanto Valiulio mirties dienà birte pabiro mano bendrakursiø laiðkai, minëdami tik tuos ûkius, tik prievolæ, tik rudenis? Nes rudenys buvo nuostabûs. Ir Kuratorius laukuose buvo nuostabus – kaip ankstyvas ruduo. Intelektualas Skirmantas Valiulis – ar bulviø, ar runkeliø lauke, ar Pikeliðkëse palei Vilniø, ar Montaièiuose Ðiaurës Lietuvoje – kalbëjo vis apie tà patá: apie filmus, knygas. Uoliai, þiauriai, dràsiai aiðkino mûsø, jaunikliø, sapnus – o juk ne sapnus aiðkino, gal tik bandë nuspëti lemtá, gal tik jautë pareigà perspëti. Skirmantui Valiuliui galëjai ne tik iðsipasakoti – galëjai rodyti savo raðliavas ar raðinius. Bent jau manuosius jaunystës kûrinius jis tikrai atidþiai perskaitë. Anaiptol ne þurnalistikà, o pasakas. Jis tikrai buvo Kuratorius – nemoku net apsakyti, kaip per tuos penkerius studijø metus jutau jo tykià globà. Kraupi mano biografija. Kraupiausia... Gimti Kaune, baigti þurnalistikà – koks siaubas! Apie Kaunà gal kità kartà, bet þurnalistika... Tø keistø studijø në uþ kà neiðsiþadësiu. Mano kûrybiná diplominá lydëjo ir laimino dailëtyrininkë Kimbartaitë, þurnalistikos istorijà kuo smagiausiai dëstë Makauskas. Tai matote – raðau tik pavardes þmoniø, nuëjusiø Anapilin, në uþ kà dabar neprisiminsiu vardø. Prisimenu tik jø begaliná norà, gal net geismà, kad mes, studentai, nebûtume beraðèiai, kad bent ðá tà apie pasaulio kultûrà nusimanytume. Ne jie – ne mûsø dëstytojai – kalti, kad mes, þurnalistai, esame tiek daug pardavæ ir iðdavæ. Ir dabar kaip tëvà galiu apsikabinti Broniø Raguotá, kuo nuoðirdþiausiai atgailaudama: nebuvau atidi Jûsø paskaitose, tik paskiau tos spaudos istorijos pati sau mokiausi; tebesimokau, juk þinote... Apkabinu ir Laimonà Tapinà, leidusá per egzaminus màstyti, samprotauti, net ir klejoti. Kryptys, rodyklës, gairës, nuorodos – ðtai kiek pabëriau þodþiø, bandydama prisiminti savo studijas. Jas gavome. Jauèiausi tartum vaikystëje, Kaune, Þaliakalnyje, kai þaidëme strëles. Vienas þmogus jas kreida brëþia, o kiti eina paskui. Bet eiti privalai pats. Skirmanto Valiulio brëþtos strëlës visada liks manyje. Tik viena man keista, beprotiðkai keista, negaliu suvokti ir niekada nesuvoksiu. Kodël toks intelektualus þmogus, toks knygius, toks eruditas ðitiek savo gyvenimo valandø paaukojo televizijai? Gal net ne mano suvokimas svarbus. Svarbesnis: ar susivokia ekrane mirguliavæ ir tebemirguliuojantys þmonës, kokia didybë apie jø menkybæ raðë? Taip, tai buvo keisèiausias gimtadienis. Ne tik þvilgterëjau á Kuratoriaus kapo duobæ, dar ir keliavau. Kai traukiniu dundëjome pro Naujàjà Vilnià, leidome sau menkà prabangà: iðgërëme po maþà taurelæ uþ kuo tikriausià naujavilnietá – uþ Skirmantà Valiulá ið Jurginø gatvës. Paskutiná kartà, kai bendravau su Kuratoriumi, kalbëjomës ne apie filmus ar knygas. Apie traukinius. GINTARË ADOMAITYTË Laiku ir nelaiku Pranaðo laisvë VIEÐPATS, tavo Dievas, iðugdys tau pranaðà, kaip mane, ið tavo giminiø. Jo turësite klausyti. Kaip VIEÐPATIES, savo Dievo, praðei sueigos dienà prie Horebo, sakydamas: „Neleisk man ilgiau klausytis VIEÐPATIES, mano Dievo, balso ar vël kada nors regëti ðià baisià ugná, kad nenumirèiau.“ Tada VIEÐPATS man atsakë: „Taip kalbëdami, jie gerai daro. Iðugdysiu jiems pranaðà, kaip tave, ið jø giminiø ir ádësiu savo þodþius á pranaðo lûpas. Jis pasakys jiems visa, kà að jam bûsiu ásakæs. Jei kas nors neklausys þodþiø, kuriuos pranaðas kalbës mano vardu, að pats paðauksiu já uþ tai atsakyti. O pranaðas, drástantis tarti mano vardu pranaðavimà, kurio að jam neásakiau tarti, ar pranaðas, kalbantis kitø dievø vardu, – tas pranaðas turi mirti.“ Ást 18, 15–20 Be konteksto ðie Ðventojo Raðto þodþiai skamba kaip paþadas kaþkokio ypatingo, iðskirtinio pranaðo. Panaðiai kaip Jëzaus paþadas Evangelijoje pagal Jonà atsiøsti po savæs Dvasià Globëjà. Ir tik galima spëlioti, kuriam ið gausybës pranaðø ðis paþadas taikytinas. Gal Samueliui? O gal Elijui? Krikðèionio ausiai – gal Jëzui? Paþiûrëkim atidþiau á ðiø þodþiø kontekstà. Pavirðutiniðkai perþvelgus, kontekstas – paskutiniai Mozës (ar per Mozæ Dievo) izraelitams perduodami pamokymai ir patarimai prieð pat Mozës mirtá ir prieð izraelitams áþengiant á Paþadëtàjà þemæ. Konkreèiai ðiame skyrelyje perduodamos nuostatos dël kulto ir dvasiniø vadovø – kunigijos ir pranaðø. Kunigø „gentis“, pasakyta, neturës jokiø atskirø gentiniø þemiø, kuriose apsigyventø, ir vienintelis jø paveldas – pats VIEÐPATS. O pragyvens ið aukotojø aukø ir pirmienø, ási- kurdami su ðeimomis tarp kitø izraelitø. Visa, kuo jie turi uþsiimti, – rûpintis kultu. O pranaðo uþdavinys kitas – byloti, praneðti Dievo þodá, jo valià, jo mokymà (ne ateitá!). Ir kaip toks jis prieðprieðinamas visiems kitiems galimiems dvasiniams vadams, kurie iðvardijami 10 ir 11 eilutëse: „Tenebûna rasta tarp jûsø në vieno, kuris aukoja sudegindamas savo sûnø ar dukterá arba uþsiima bûrimu, arba yra þynys, ar burtininkas, ar raganius, ar kerëtojas, arba tariasi su vaiduokliais bei dvasiomis, arba teiraujasi mirusiøjø.“ Matome, kad èia iðvardyti visi populiariausi (ypaè ðiandien) bûdai susidoroti su neþinomybe ir kontaktuoti su anapusybe. Taip pat ir nepriimtinos aukos – sûnûs ir dukterys, – kurios bûdavo atliekamos to kraðto gyventojø, kaip ir finikieèiø, iðskirtiniais atvejais kaip didþiausia þmogui ámanoma auka. Tie iðskirtiniai atvejai – mirtina grësmë bendruomenei (karalystei ar miestui), dël kurios tos bendruomenës atsakingasis (pavyzdþiui, karalius) galëdavo paaukoti savo pirmagimá dievams. Ir ta auka veikdavo kaip dievybæ uþkerinti, þmogaus valiai pajungianti priemonë. Toká iðkalbingà atvejá randame Antrosios Karaliø knygos 3 skyriuje, kur pasakojama, kaip Moabo karalius, gresiant sutriuðkinimui, „paëmë savo pirmagimá sûnø, kuris turëjo bûti jo ápëdinis, ir atnaðavo já kaip deginamàjà aukà ant miesto sienos“. Já puolantys izraelitai buvo priversti atsitraukti, net jei Dievo jiems buvo paþadëta neabejotina pergalë. O moabitai savo kalba ir kultûra nelabai skyrësi nuo izraelitø. Ne labiau nei aukðtaièiai nuo þemaièiø. Galbût ðis draudimas þmonëms atlikti tokius aukojimus, jëga verèiant savo dievybæ þûtbût ásikiðti ir gelbëti, nesuteikiant jai kito pasirinkimo, paliko tokià aukà galimà tik Vie- nam vieninteliam, ir krikðèionybëje ji ágijo kertinæ reikðmæ ir prasmæ. Kaip savanoriðka, paties Dievo pasirinkta auka. Be jokios magijos. Kerëjimas, raganavimas, burtininkavimas, ateities spëjimas (bûrimas), þiniuonystë, vëliø ir dvasiø teiravimasis – kiti pavojingai prievartiniai ir suteikiantys apgaulingos vilties arba nevilties bûdai. Jie nieko nepasako apie Dievo valià ir nesuteikia dieviðkos iðminties, kuri galëtø padëti suprasti visa ko prasmæ net ir beprasmybëje, susidurti su absurdu ir netektimis iðlaikant dvasios stiprybæ. Netapti atsitiktinumø ákaitais ir ákaitëmis. Jie nekyla ið laisvo dviejø laisvø santykio dalyviø – þmogaus ir Dievo – susitarimo, kai pagalbos yra praðoma ir tikimasi pasikliaujant bièiuliðku Kito geranoriðkumu, siekiant susitaikymo su juo, jei ta bièiulyste buvo piktnaudþiauta arba ji buvo vienaip ar kitaip paniekinta. O juk visi tie kerëjimai, bûrimai, vëliø ir dvasiø teiravimasis, prievarta jas iðplëðus ið jø anapusiniø „buveiniø“, – kas gi kita? Jie ateina ið nepasitikëjimo ir netikrumo, kurie daþnai jau yra sutrûkinëjusiø santykiø vaisius. Kaip ir Adomo slapstymasis nuo Dievo þvilgsnio krûmuose po pirmosios nuodëmës. Ir pranaðo uþdavinys tada – nuolat atnaujinti tuos sutrûkinëjusius ryðius, padëti savo bendruomenei juos suprasti ir ryþtis bièiulystës neþinomybei bei iððûkiams, galiausiai – laisvei, kuri nepakenèia prievartos ir manipuliacijø. Kodël tada laukti kokio nors vieno vienintelio pranaðo? Argi tai negalëtø bûti kiekvienas (kiekviena), kas tik pasiryþtø ðiai skausmingai ir sunkiai pakeliamai laisvei? -akp- KELIONËS 2012 m. sausio 27 d. Nr. 4 (1070) 3 Zlotai ir grivinos, ir rubliai, ir lëjos (ir be keliø kapeikø 4000 km autostopu) (4) Paminklas neþinomam ðuniui Tokiems va miestams, kuriuose jautiesi kaip Rusijos imperijoje arba Sovietø Sàjungos gyvavimo pradþioje (Ilfo ir Petrovo, Bulgakovo romanuose), kur yra jûra ir tau atvykus netyèiom prasideda muzikos ir poezijos festivalis, kur bachûrai dainuoja kaip Vysockis, o graþios mergaitës skaito prastà poezijà graþia rusø kalba, tokiems va miestams su skoniu mes, iðpyzdëjæ uþsienieèiai, tokiems va miestams mes ne tai kad sakom, o tvirtai tariam „taip“. Odessa: jesli ty ne artist, ty – aferist. Bet apie viskà ið pradþiø. Nei að Odesoj, nei matau graþiø mergaièiø, nei jos skaito prastà poezijà. Jau pusantros valandos stoviu su uþraðu „More“ („Jûra“) prie Kijevo, lapkrièio vidurys, visiðkai ne saulëta Pietø, ðàla rankos, ðàla nosis. Stoviu uþ keliø policijos kioskelio, kuris rusiðkai vadinasi GAI, o ukrainietiðkai dar smagiau ir tiesmukiau – DAI. Ið ten lëtu þingsniu kartkartëmis iðeina lazdele mojuojantis pilkas þmogelis ir sustabdo vienà ið gausybës maðinëliø, tik, bëda, ne man. Daug kas èia sustoja, tik irgi ne man – vienoj pusëj aikðtelës pyragëliø kioskelis, kitoj dëdulë nuo stalelio karðtà kavà ir cigaretes pardavinëja, rankas trina. Porà kartø prieinu sugrubusiom rankom ir að prie to stalelio, labai nebrangi ðiluma. Visas kompleksas paprastø norø vairuotojui: ir pavalgydins, ir pagirdys, ir kyðá paims. Stoviu ir stoviu, paslepiu banguotà þenklà, kad ir penkiolika kilometrø paveð, vien dël ðilumos. Dar labiau erzina, kad pro mane vis praeina ir praeina po koká kità, ne taip toli vaþiuojantá autostopininkà, juos tik bac – ir paima! Per keturiø juostø kelià, tiesiai prieð mano akis, bëga ðuo – jauèiuosi kaip stebëdamas bomboneðá virð gimtojo miesto. Ðuo pakliûva po dþipo ratais, pervaþiuoja tiesiai per juostà, vargðas paniðkai apsisuka tris kartus vietoje ir griûva aukðtielninkas. Að, matyt, vis dar Biliûnas, nes noriu bëgti, sustabdyti eismà, surengti prideramas laidotuves ir pastatyti paminklà neþinomam Kijevo sabakai... Suprantu, kad nieko neiðeis, pasaulis taip neveikia. Dabar man teks èia stovëti ir stebëti, kaip lavonëlá toliau traiðko maþesni ir didesni ratai, kol ið jo lieka tik kraujuota koðë. Pasitraukti neiðeina – ten toliau prasideda tai, kà ukrainieèiai vadina greitkeliu. Dabar man teks prisiminti ðá vaizdà dienomis, savaitëmis ir mënesiais, vis neryðkiau, bet kartais, kai negalësiu uþmigti, tas ðunëkas suksis savo trijose agonijose – kaip keista bûtø kam nors, kas paklaus: „Kaip Ukraina?“, atsakyti: „Maèiau, kaip ðuná pervaþiavo.“ Net ir dabar man tirpsta kojos apie tai pagalvojus, bet nieko nekaltinu: geriau ðuo nei avarija judriam kely. Blogi dalykai atsitinka geriems ðunims, nihilistiðkai galvosiu, kur jûsø Dievas dabar? Að èia stovësiu ið viso tris valandas, kol paims balti þiguliai, visas sustingsiu á autostopininko gabalà, o tam policininkui ið postelio kaþin ar irgi gaila, ar tik DAI terûpi? Balti þiguliai su dieduku ir bobute leidþia apðilti ir paleidþia mane prie Bila Cerkvos miesto – jame ið tikrøjø yra balta cerkvë, dar þmonës ten gamina padangas. Èia temsta, dar ðalèiau, nebëra dëdulës su kava, kvepia þiema, pilkuma ir deganèiø malkø smalkëmis, uþtat irgi gyvena ðunys. Visa ðeimyna, septyni ar aðtuoni nususëliai, slepiasi po þaliu vilkiku. Ësti, matyt, gavæ senokai, o vilkiko vairuotojas miega – þalios uþuolaidëlës ant lango. Nieko valgomo neturiu ir að, o gaila. Fûristas pabunda, atidaro dureles, iðpila myþalus ant asfalto, ðunys dþiugiai pribëga, bet pauosto ir nubidzena ðalin, liûdnai ir irzliai kandþiodami vienas kitam uodegas. Man sustoja visureigis su ukrainieèiø ðeimyna, kiek maþesnis nei tas, kuris pervaþiavo ðuná prie Kijevo. Jei þmonës – ne þvërys, kaþkur juk turi bûti paminklas neþinomam ðuniui, nors gal tai ir menka kompensacija. Tikriausiai tik bejëgiðkumo pateisinimas: deðros neturiu, bet gal tiks ðmotelis garbës? Revoliucija virtuvëje ir uþ jos ribø „Ë, brolyti, að tau sakau – laukia nauja revoliucija, tik ðákart jau smurtinë“, – Vlado brolá jau kaip reikalas ákaitino vietinis alus ir padniestriðkas konjakëlis. Kaip ir mudu su Vladu ðioje þalioje virtuvëje Odesos centre, visai ðalia picerijos „Tratoria“ – metas kelti jerofejeviðkas revoliucijas. Gali pasirodyti, kad mûsø ir reikalavimai jerofejeviðki – kad mums tik teta Ðura krautuvæ Polomuose ðeðtà atidarytø, kad tik rusiðkos paduotø. Spjaunu að á tokius kaltinimus, tpfu: na ir kas, kad girti ir tuoj virð Juodosios jûros kils pablyðkusi lapkrièio saulë, jûs net neásivaizduojat, kaip nuoðirdþiai, iki kokiø sielos gelmiø mums rûpi Ukrainos ateitis. „Negali bûti, negali bûti“, – kraipau galvà að, klausydamas absurdiðkø istorijø apie oligarchø ir Rusijos fokusus ðiame kraðte, nei juoktis, nei verkti. „Supranti, – aiðkina man Vladas apie naujà kylanèià revoliucijà. – Èiagi èernobylieèiai ir „afganai“, èia þmonës, kurie neturi kà prarasti: jiems jau vis tiek viskas baigta. Va jie tai parodys!..“ Graudi ne tik pati situacija, bet ir jos aiðkumas: Oranþinë revoliucija galutinai þlugo, visiðkai neiðtesëjusi savo paþadø. Kainos kyla, atlyginimai nedidëja; oligarchai toliau tarpsta, rusiðkos dujos brangsta; nepriklausomybë nuo didþiojo kaimyno ir europietiðki polinkiai á vesternizacijà, kaip ir priklauso, demonstruojami alaus etiketëse, disneilendiðkuose didþiøjø miestø centruose, provakarietiðkuose vieðuosiuose ryðiuose ir rezoliucijose. „Ti gotovij po buntu?“ – ukrainietiðkai klausia oranþinë Vakarø Ukraina. Jø nuomone, viskam buvo gera pradþia, banga pajudëjo teisingu keliu, bet tiek deðimtmeèiø lipdyta uola buvo per tvirta, kad per kelis mënesius jà bûtø paplovæ net ir milijonai þmoniø. Mëlyna Rytø Ukraina viskà þino dar geriau: morkinë revoliucija buvo antikonstitucinë ir parsidavëliðka, parodomoji ir iðduodanti taip ilgai puoselëtus ðalies herojës idealus... Ðiaip ar taip, nepasitenkinimas tiesiog tvyro ore. Neseniai per bado akcijà mirë 70-metis èernobylietis. Èernobylieèiai kartu su „afganais“ uþëmë Lvovo srities pensijø fondo valdybà – tie stervos nepasirûpino valstybiniø pensijø mokëjimu! Neiðkenèia þmonës, árankius á ginklus maino... O að dar prieð þaliàjà virtuvæ þinojau, kaip pakurstyti tokias ádomias ðnektas – tik iðgirstu klausimà: „Na, kaip ten pas jus?“, iðkart sakau: „Gal kiek ir geriau nei pas jus...“ Ðtai ðeimynëlë visureigyje ramiai pasakojo apie savo miestà Umanæ, besididþiuojanèià milþiniðku parku ir þydø kongresais, o dabar jau pertraukdami vienas kità, ko nepaþadindami mieganèio sûnaus karðèiuojasi apie politikà. Nuo Umanës perëmæs senas seno sunkveþimio vairuotojas odesietis, veidu, kûno sudëjimu ir manieromis primenantis á pensijà iðëjusá jûreivá, irgi spjaudosi á tamsà pro pravertà langà. „Gerai, kad ðitos dar ne kiniðkos“, – atsikrenkðèia, prisidega cigaretæ. Odesa, sako jis man, ið esmës yra „atvirkðèias“ miestas, pati ta vieta revoliucijai. Priskaièiuojama kelios deðimtys tautybiø, vien kiek „pasipûtusiø þydø“ variacijø – jo þodþiai, ne mano. Net uþ marðrutkæ èia mokama atvirkðèiai: iðlipant. „Kituose miestuose á mane keistai þiûri: álipu ir sëdþiu, kol kas skandalà pakelia.“ Ties tais þodþiais ir paleidþia mane stotelëje miesto pakraðty. Mirðtanèios gulbës Miestas iðtaigingas ir iðsipustæs, suskirstytas kvartalais, nes jam dar vos kiek daugiau nei trys ðimtai metø, statytas tuo vulgaroku, vaikiðku prancûziðku stiliumi, kurá prancûziðku laikë rusai, baltoji miðrainë-Olivjë salotos, limuzinas, iðnuomotas rusiðkoms vestuvëms, ðampanas, geriamas ið „briaunotøjø“. Miestas madingas ir „einantis“, jame po Jekaterinos ir pirmojo valdytojo Riðeljë paminklais puikiai tarpsta ekstremumai: cik cak, cik cak grindinio plytelëmis einanèios kailiniuotosios ir stilingus nusikaltimus, o gal tik makles darantys jø meiluþiai. Beklaidþiodamas ir beniûniuodamas rusiðkas melodijas uþsuku á daugiafunkcá pastatà ið Ilfo ir Petrovo laikø. Penki burþuaziniai aukðtai, sujungti raudonu kilimu nutiestais marmuriniais laiptais: iðvijus prakeiktus socialinius parazitus, kapitalistus ir jø klapèiukus, jie bûtinai buvo nusavinti liaudies naudai! Pirmame aukðte – interneto kavinë ir maþas barelis. „O kur tualetas?“ – klausiu að, pasirodo, treèiame aukðte: dievuliau! Kiti aukðtai – proletariðkas vieðbutukas-bendrabutis paèiame centre, siauri koridoriai aukðtomis lubomis, „budëtojø“ kioskeliai ir mediniai labirintai. Girgþda baltai daþytos apsilaupiusios lentinës grindys, pisuarø vamzdþiai parûdijæ, kvepia kava, þuvimi, tabaku ir ðiek tiek, vos vos – degtine. Ak, tos vai- kystës pasakos, kiekvienam vis kitokios: koks nors amerikietis gali jaustis pelene Paryþiuje, o að alpëju ten, kur galëèiau, rodos, iðgirsti Ostapo Benderio batø taukðëjimà. „Deribasovskoje puikus oras, o Braiton Byèe vël lyja“ – pasaka! „Vesk mane prie Potiomkino laiptø ir Juodosios jûros, noriu paþiûrëti, ar ji ið tikrøjø juoda“, – sakau Kostiai. Kostia parodo ir dar vienà juokelá: jei á hercogà Riðeljë paþvelgsi ið tam tikro kampo, gali pasirodyti, kad rankoje jis laiko viiiisaiii ne miesto ákûrimo potvarká. „Þiûri á jûrà, ir jam patinka, kà mato“, – ðypteli Kostia. Suðiktas progresas nurëþë tris Potiomkino laiptus vien tam, kad apaèioje nutiestø kelià, o Juodoji jûra ið tikrøjø juoda, ypaè naktá. Kostia, tinklalapiø kûrëjas ið Rusijos glûdumos, kadaise – maskvietis, dabar nusileidæs Odesoje, èia visai netarpsta, veikiau plûduriuoja. Keistas vaikinukas – komunikabilus ir prie mergioèiø linkæs, nors ir mikèioja. Nusikirpo ilgus plaukus, uþsiaugino vyriðkà barzdelæ, ëmë vaikðèioti su ilgu paltu, nors ðirdyje pankas ir poetas, net ir jo neaplenkë forsuoto suaugimo ruja. Visgi dvideðimt septyneri. „Keista, kaip në vienam mieste nesijauti savas, – atsidûsta ir ieðko þmonos. – Kaip negraþu – va mergaitës rûko, geria, o kaþkada juk teks bûti motinomis.“ – „Tu... juokauji?“ – atsisuku. „Ne, nejuokauju – kai vesiu, vesiu tik tà, kuri nerûko ir negeria.“ – „O pats rûkysi ir gersi?“ – „Nuuu... taip.“ Kad poetu èia nebûti neámanoma, faktas: arba zekiðkai bachûrams grosi, arba uþ kampo sleminsi. Tik ta poezija èia keista, varvanti nestilingu, bet nuoðirdþiu stiliumi, slaviðka ir veikiau jau individuali, lekianti, besikeikianti, gerianti, juokaujanti nei ðiaurietiðkai màsli, socialinë ar sarkastiðka. Jaunas ir labai graþiai sulipdytas miestas, humoras ir judaizmas – tokia ir poezija, laikina ir labai jausminga. Jai nereikia iðskirtinio iðskirtinumo, o man nuskilo. Tik atvykau, ir Odesoje prasidëjo tradicinis neiðskirtinës skaitomosios poezijos ir keiksmingosios dainuojamosios poezijos festivalis „Stotelë: nuliniai“. Stiklinë daugiaaukðèio palëpë, iðklota juodais kilimais, ant tø kilimø – jaunimëlis, visi visus paþásta ir visi geria, kai poezija nebeádomi ar poetë negraþi – iki gastronomo palekia. Ðilta ir jauku, o galiorka jau svirduliuoja, vos aparatûros nenuvertë. Graþi raudonplaukë mergaitë skaito ið tikrøjø prastà poezijà – raudoni plaukai, atrodo, poetëms privalomi, tai juk maiðtas ir nestandartinis seksualumas-jausmingumas. Net su mano rusø kalbos þiniomis aiðku, kad tai veikiau maistas akims nei ausims. Tik nulipa nuo scenos – ir pasidaro perpus maþiau graþi. O kai puola boifrendui á glëbá – groþis ir visai uþsiveria. Tokià laikinà roþytæ keièia labai mielas poetas-berniukas, ir kai sako nachui, jo balsas virpa. Jei reiktø – tikrai kam nors á snuká duotø, bet tik dël meilës, kaip ðeðtokas. Apskritai að èia alaus midaus negerèiau, jei ne Kostios kambario draugas Vladas: rytoj jis èia dainuos. Be to, kad ryþas, dar ir likimo numylëtinis, labai atviraðirdis ir geras bachûras, vakarëlio siela, smagus girtuoklis ir akivaizdþiai bardas, vietinës Odesos televizijos operatorius. Naujojo Renesanso þmogus. Operatoriai, kaip ir fotografai, þiniasklaidos ámonëse yra iðskirtinës personos: 1) jie moka tai, ko nemoka niekas kitas; 2) tai jø reikia þurnalistui, o ne jiems þurnalisto; 3) jie labiau menininkai nei visi tie skrebentojai. Ðiandien groja grupës „hARMS“ ir „Legendarnyje Plastilinovyje Nogi“, bet vakaro aðis – mirðtanti gulbë Ira. Raudonplaukë (!) su balerinos sijonëliu ir caksinèiais aukðtakulniais, nupieðtomis akimis: ji ið tø erzinanèiøjø, ið tø nenutylinèiøjø, ið tø iðdykëliðkai kandanèiø, ið tø, kurios amþinai dëvi skrybëlæ ir apkabinusios sako: „Oi koks tu mano meðkiukas!“ Ið tø, kuriø nekæsdavai ir bûtinai ásimylëdavai pradinëse klasëse, nes jos visuomet krizendavo tau negrabiai slenkant pro ðalá. Iros draugas tatuiruotas, rûko daug þolës ir þaidþia pleisteiðenu, todël yra elektroninës muzikos korifëjus. Irai jis padeda atlikti performansà, kurio pagrindiniai akcentai – persûdytos emocijos, á dangø nukreiptos akys, plastiðki judesiai, „pastatytas“ balsas ir velniðkai pabrëþtas, iðrëktas sakinys „Ty vesela, suka, teper’ vesela?!“, dar dabar man galvoje skambantis. Nukelta á p. 10 4 TEATRAS / DAILË 2012 m. sausio 27 d. Nr. 4 (1070) Atvira s T e a t r a l i ð k u m a s : i ð s n a u d u l i o paþadinta markizë „Vaizduotës chimeros“, metafora, iðtraukta ið ponios de Montrëj personaþo lûpø, yra pagrindinis prasminis kirtis, kurá reþisierius Artûras Areima deda raðytojo ir dramaturgo Yukio Mishimos pjesëje „Markizë de Sad“. Visi personaþai èia yra valdomi asmeniniø iliuzijø, netikrø lûkesèiø, todël, þiûrint ið ðalies, jie tëra groteskiðkos lëlës, fiktyvios kaukës, valdomos savo vidiniø vadeliotojø – vaizduotës chimerø. Y. Mishima (1925–1970) ðià pjesæ paraðë ákvëptas, sakytume, visai nepikantiðkos, ðalutinës áspûdingo Markizo de Sado CV eilutës: jo þmona vyro kantriai ir iðtikimai laukë kelis deðimtmeèius, kol ðis uþ savo skandalingà filosofijà (ypaè praktinæ jos iðraiðkà) priverstinai keliavo per kalëjimus ir beprotnamius, toliau raðydamas politinius traktatus, noveles bei pjeses, ir sutuoktiná paliko bûtent tà akimirkà, kai jis buvo paleistas á laisvæ. Y. Mishimos „Markizë de Sad“, paraðyta 1965 m., primena ámantrià poemà, siurrealø, pompastiðkà psichoanalizës seansà. Ðis autorius, tris kartus nominuotas Nobelio premijai, savo kûryboje, kaip ir gyvenime, vaikðèiojo mirties ir seksualumo – jam tai buvo galingas estetinis vienetas, nesutramdomos jëgos tobulybë – paribiais (senosios Japonijos imperijos patriotas, aristokratø ðeimos palikuonis, savo trapø kûnà intensyviomis treniruotëmis pavertæs antikine skulptûra, nepaliesta senatvës erozijos, vykdydamas politiná perversmà, atliko sepuku – ritualinæ samurajø saviþudybæ). Grëslaus groþio tyrimas, estetinës kulminacijos siekimas neiðimtinai persmelkæs ir jo pjesæ „Markizë de Sad“. Ið konteksto iðtraukti vieno ar kito personaþo þodþiai galëtø egzistuoti savarankiðkai kaip atskiras vienetas – eilëraðtis. Pagrindinë ðios poemos-galvosûkio apie Markizës de Sad nelogiðkà poelgá herojë yra ji pati – keistoji skandalingojo markizo þmona Renë. Markizas de Sadas egzistuoja visø kitø pjesës veikëjø (èia visi personaþai – moterys) pasakojimuose, prisiminimuose, jis yra ginèø ir jø tarpusavio konfliktø prieþastis. Scenoje þiûrovai nemato Markizo de Sado ispaniðkosiomis muselëmis kankinamø prostituèiø, þemyn galva pakabintos þmonos, rimbo kirèiø suþalotø mergaièiø uþpakaliø – visa sodoma egzistuoja veikëjø monologuose ir dialoguose. Bûtent tekste, veikëjø lûpose, vyksta didysis veiksmas: pjesës remarkose tik bëga metai, pro duris áeina arba iðeina veikëjos. Reþisierius A. Areima, turëdamas tokià tirðtà, ámantraus skonio teksto piurë, atidþiai tiria jos poskonius ir, atsiþvelgdamas á kiekvienos minties – kàsnelio – subtilybes, atitinkamai juos paserviruoja Kauno dramos teatro scenoje. Á tikslià vizualià ir plastinæ formà yra „ápakuotos“ visos „Markizës de Sad“ veikëjos, atstovaujanèios skirtingoms visuomenës – chimeros, ávairiø moralës, etikos normø, ydø ir nuodëmiø miðrûnës – kaukëms. Jûratës Onaitytës ákûnijama Markizës de Sad motina ponia de Montrëj – tai gergþdþianèiu balsu kalbanti pamëklë, pavaldi ástatymø, moralës ir doros komandai. Markizës de Sad sesuo (aktorë Inga Mikutavièiûtë) eisena ir „robotiðkais“ judesiais primena paðaipià, savimi patenkintà prisukamà lëlæ, valdomà buko moteriðko principingumo. Audronës Paðkonytës baronienë de Igno Maldþiûno nuotrauka Simian yra paprasèiausia davatka, tûpèiojanti ir besiþegnojanti apsimestinio dievobaimingumo iðkamða – ji, kaip ir kitos veikëjos, kostiumø dailininkës Dianos Kuzmickaitës ávilkta á groteskiðkus, stilizuotus rokoko apdarus. Daivos Stubraitës grafienë de Sen Fon – tai ásikûnijæs nevaldomas geidulingumas, dël aktorës plastikos, balso ir mimikos tampantis kûniðkojo gaivalo parodija. Ðarlotë, ponios de Montrëj kambarinë (aktorë Liucija Rukðnaitytë), atstovauja pilkai, baikðèiai, inertiðkai prastuomenei ir yra nuolanki ðios lëliø kompanijos asistentë. Reþisieriaus sukurta erdvë (A. Areima taip pat yra ir spektaklio scenografas) primena ðou scenà: du kailiu aptraukti foteliai, paklûstantys sàlyginio teatraliðkumo dësniams, tampa skirtingomis erdvëmis, daugiafunkciais daiktais. Viena eile iðrikiuotø mikrofonø paskirtis – ágarsinti chimeriðkojo karnavalo veikëjas, nes jos – asmeniniø iliuzijø degalais varomos lëlës, paeiliui transliuojanèios joms á galvas ádiegtas programas. Pagrindinë veikëja Renë de Sad pasirodo smulkios, maþutës mergaitës pavidalu, vilkëdama ilgus baltus marðkinius. Indrës Patkauskaitës susigûþæs personaþas, besisupantis ant medinio þaislinio arkliuko, vizualiai neturintis nieko bendro nei su markizës titulu, nei su karnavaliðka jà supanèiø veikëjø aplinka, atrodytø, yra vienintelis þmogus, nuleistas á groteskiðkomis kaukëmis ðurmuliuojanèià scenà. Ar ji ið tikrøjø þmogus, ar aklos, patetiðkos iðtikimybës ir besàlygiðko atsidavimo emanacija, t. y. angelo, naivaus vaiko pavidalo marionetë, kuri kaip ir kitos veikëjos yra valdoma savo ásitikinimø – vaizduotës chimerø? Ar Renë tyru- mas yra saviapgaulë, fasadas, nuo savæs paèios slepiantis pasàmonës demonus? Ar iðorinis jos personaþo virsmas (ið svajingos, iðtikimybës paþadà vykdanèios þmonos – balto angelëlio – á rûkanèià vilioklæ, apsitempusià juodu triko, skelbianèià vienuolystës pradþià) yra atsikvoðëjimas, ar perðokimas ið vienos iliuzijos á kità? Galimas atsakymas nëra aiðkus. Jis – daugialypis ir painus. A. Areima, spektaklio þanrà ávardindamas kaip „ironiðkà fantazijà“, apsidraudþia nuo galimø priekaiðtø ir uþsidengia skydu nuo galimø logikos strëliø: juk fantazija yra racionalumui nepavaldi kategorija, neturinti nei mato, nei mastelio. Todël nieko nuostabaus, kad ðalia Alfredo Jarry „Karaliaus Ûbo“ svità primenanèiø personaþø vietos atsiranda ir reþisieriaus iðgalvotiems eunuchams (Saulius Èiuèelis ir Artûras Suþiedëlis): legendinio JAV avangardinës muzikos kolektyvo „The Residents“ sceniná kostiumà (bûtybës galva yra didþiulis akies obuolys) vilkinèiam padarui ir naro bei kosmonauto hibridui. Ðios bûtybës yra reþisieriaus, materializuojanèio Y. Mishimos tekstà, pagalbininkai: eunuchai apþaidþia minëtøjø mechaniniø damø þodþius, juos „áveiksmina“. Taip Markizas de Sadas, grafienës de Sen Fon monologe egzistuojantis kaip sultingo vaisiaus – apelsino – metafora, o ponios de Montrëj, siekianèios atskirti dukrà nuo siaubûno, svajonëse ant eðafoto netenkantis galvos, scenoje materializuojasi á apelsinà, kurá eunuchai nuridena á kampe stovinèios giljotinos nasrus. Scenos centre videomenininkës Þivilës Mièiulytës pakabintas ekranas neákyriai ir subtiliai paryðkina eunuchø – proceso, kai tekstas konvertuojamas á veiksmà, priþiûrëtojø – darbà. Aplink Markizà de Sadà – saulæ, esanèià kaþi kur, taèiau daranèià átakà, – sukasi skirtingos veikëjos. Kiekviena ið jø de Sadà suvokia savaip, todël susintetinus ðiø moterø poþiûrius („pilnas nuodingø sulèiø vaisius“, siaubûnas, „kraujuotas, neiðneðiotas Dievo kûdikis“, vampyras, „bitë darbininkë, neðanti palaimos nektarà“...) gaunamas keistas mutantas, tarpusavy susiraizgiusiø skirtingø vaizduoèiø kûrinys. Toks nei þmogus, nei augalas, nei þvëris – padaras, primenantis Hieronimo Boscho paveikslø veikëjus, sudaro draugijà eunuchams (po keistuoju kostiumu slepiasi aktorius Tomas Rinkûnas). Ði spektaklyje kartu veikianti trijulë – tarsi pjesës veikëjø ir reþisieriaus fantazijø sampyna. Mechaniniø lëliø pasirodymas baigiasi iðsekus kurui – pjesës eilutëms. Veikëjai uþsiklijuoja burnas, iðsineria ið savo rafinuotø kostiumø. „Mano ðirdis tyli“, – skelbia ekranas. Virð nurimusiø veikëjø galvø pasirodo uþraðas: „Vaizduotë mirë. Vaizduokitës.“ Scenoje lieka beþadës lëlës, kurias þiûrovas gali pats aprengti, prisukti ir savo asmeninës vaizduotës scenoje surengti karnavalo tæsiná. Tai daryti norisi vien todël, kad ðia, nors ir klampoka, savo fantazija A. Areima nelyginant rimbu sudavë apsnûdusiai, Lietuvos teatre ne taip daþnai þadinamai markizei, vardu Atviras Teatraliðkumas. VAIVA GRAINYTË Parûkyti kartu su Cindy Eglës Vertelkaitës darbø paroda „Mergaitë su kirviu“ VDA ekspozicijø salëse „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius) veiks iki vasario 4 d. Ðiuolaikinio meno tendencijos glaudþiai susijusios tiek su istorine dabartimi, tiek su praeitimi. Meno istorijos minties ðaltinëlis ðiandieniniame egzistencializmo kelyje nûdienos menininkus gaivina tarsi senas ar jaunas vynas, iðsiskiriantis savo ypatumais ir subtilumu. Su panaðiu nusiteikimu pabandykime paþvelgti á Eglës Vertelkaitës kûrybà. Uþliekime savo ðirdis kraplaku. Archajiðkame poetiniame labirinte dþiaugiamës matydami mergaitæ, nuosekliai raiþanèià ofortus, su uþsispyrimu ir meile Justino Vienoþinskio dailes mokyklos vaikus mokanèià meno paslapèiø. Taèiau þmogus nëra sotus vien duona, kaip ir vyras nëra saugus bûdamas kareiviu, kaip ir tikëjimas mûsø nepadaro privilegijuotø pasirinktoje religijoje. Ðioje këdëje mergaitë nerami... laisvalaikiu pamosuoja kirviu. Sakau tai kaip poetas, iðgirdæs Eglës ofortinës adatos muzikà. Raðydamas straipsnius apie menà, apie konkretø kuriantá þmogø, iðgirstu jo skleidþiamus garsus. Eglës grafika – kaip vandens laðo, atsimuðusio á kriauklæ, garsas, nuslystantis santechnikos vamzdþiu. Angelai, jûreiviai, turtingos moterys, nuostabûs politikai, turtingi kolekcininkai, ieðkantys estetinës satisfakcijos pateisinimo. Kodël ta ðirdis perskelta kirviu? Kodël ji sugniuþdyta lengvu rankos mostu? Kodël ðeimos genezëje trûksta grandþiø? Krizë berneliø galvose, mergaièiø netikëtos mirtys... Simbolinë Eglës 2n-tojo laipsnio 219//524288 „konceptualaus ryþio“ konteksto paieðka, kuri turëtø sutilpti ðachmatø langelyje. Eglës kûryba kaip minimalistinë, kieta grafika atpaþástama ið judesio, dygsniavimo, kapojimo ar kirèio ávaizdþio. Nuoðirdþiai susidomëjau ir estetinæ satisfakcijà patyriau rûkydamas kartu su Cindy Sherman (1954 metais gimusia amerikieèiø fotografe, filmø reþisiere, geriausiai þinoma kaip konceptualiø portretø kûrëja), nors seniai neberûkau. Taip vadinasi nuostabus skaitmeninës grafikos lakðtas, kur Eglë Vertelkaitë suþaidþia naujø technologijø ir klasikinës grafikos sinteze. Per parodos atidarymà ðirdis plaukiojo sicilietiðko vyno taurëje, todël lengva buvo kristi ir kilti kartu su Cindy Sherman. Tikras ðiuolaikinis menas sintezuoja panaðiai kaip geras DJ, paklausæs Bacho pasijø, lyg tuo paèiu metu bûtø ir pasimeldæs, ir savo erdvëje pradëjæs aiðkiau matyti. Angelai, jûreiviai, turtingos moterys; premjeras, intensyviai ieðkantis atominës energetikos pateisinimo; pensininkas, primerktomis akimis atsiskaitymo knygelëje raðantis duomenis; jaunas chirurgas, drebanèia ranka pildantis rinkimø agitacijos lapà; naujais marmuriniais Auðros vartø laiptais su paveldosaugininku lipantis meras, nukreipæs þvilgsná á IMMACULATE AUÐROS VARTØ MADONOS ÞVILGSNÁ. Ars longa, vita brevis. Gerbiamieji, ðtai èia ta vieta, kai meno kûrinys prabyla Bacho pasijomis visu garsu. CICA 2012 m. sausio 27 d. Nr. 4 (1070) KINAS 5 Naktiniø peteliðkiø bûtovës slëpiniai Algimanto Puipos naujausias darbas „Mieganèiø drugeliø tvirtovë“ (pagal Jurgos Ivanauskaitës romanà) beveik valandà buvo panaðus á filmà. Já galëjai þiûrëti kaip filmà, o ne kaip lietuviø filmà. Lietuviø meninis filmas – keistoka sàvoka. Ji sukelia skepsio ðypsná ir nepatogumo jausmà. Lietuviø pilnametraþiam meniniam kinui jau kelis deðimtmeèius atstovauja tas pats reþisierius Algimantas Puipa, per tà laikà árodæs savo vidutiniðkus gabumus. Kai pasirodo filmas su ðia etikete, nieko gero nesitiki, nors ir þiûri ið anksto prisukæs vertinimo kriterijus. Ðákart prie filmo reþisûros ir montaþo aktyviai prisidëjo Janina Lapinskaitë, dokumentinio kino specialistë, – gal tai, o gal kokie blaivinantys vëjai lëmë, kad filme dominuoja realistinë stilistika, reèiau nuslystama á „puipiðkus“ poetizmus ar „siurrealizmus“. Filmas dinamiðkesnis, átaigesnis ir nuoseklesnis naracijos poþiûriu. Jis pavadintinas netgi vykusiu, t. y. beveik galinèiu pretenduoti á vidutinio statusà europinio kino kontekste. Puipos filmø kontekste – vos ne ðedevras. Jame kur kas maþiau (nors ir neiðvengta) erzinanèio dirbtinumo, forsuoto sekso, pigokos isterijos, nuspëjamø ëjimø. Kas dar pagirtina? Átikinama uþuomazga – automobiliu partrenkta prostitutë Larisa ir vëlesnis jos nusiþudymas sukuria psichologinæ terpæ Monikos (Lapinskaitë) kilniam mostui – uþmiesèio viloje priglausti tris jaunas ið Vokietijos deportuotas merginas, savo noru ar prievarta nelegaliai dirbusias prostitutëmis. Gana vykusi pirmojo Monikos susitikimo su jomis scena. Galima pavadinti sëkmingu kompoziciná sprendimà filmà pradëti ir baigti tuo paèiu vaizdu su budistø vienuoliu dykumoje, lydinèiu, kaip paaiðkina Monika, jos sielà á anà pasaulá. Dar vienas, gal net didþiausias, filmo pliusas yra Giedrës Giedraitytës puikiai suvaidinta prostitutë Gitana. Jos linija ryðkumu nustelbia ir pagrindinæ herojæ, nepalyginti ilgiau (per ilgai) esanèià pirmame plane. Ðis svarbiausias ir kiek atsitiktinis laimëjimas didþia dalimi iðtempia visà filmà – scenos su ðia aktore paèios ádomiausios ir átaigiausios. Jos suteikia filmui postmodernistiná prieskoná, kai tragizmas ir komizmas eina kartu. Tam tikra dalimi ir visà filmà bandyta kurti tokia poetika, bet tik bandyta – neágyvendinta. Neblogas operatoriaus darbas – ásimena keli meniðki kadrai, reklamoje pateikiami kaip filmo vizitinë kortelë. Daugmaþ tokie bûtø privalumai. Kitø dviejø prostituèiø istorijose kai kà norëtøsi sukeisti vietomis. Elzë Gudavièiûtë pirmuose savo kadruose gerai suvaidina viskam apatiðkà, keiksmaþodþiais besisvaidan- èià, ið depresijos transo sunkiai nubundanèià Eglæ, panaðià á uþguità þvëriûkðtá, mokantá tik kandþiotis. Jos nusivylimas motyvuotas mylimojo iðdavyste (jà Vokietijoje, prekeiviø þargonu, „uþstatë á lombardà“). Treèia mergina, Miglës Polikevièiûtës Kristina, yra ðvelni, þavi ir trapi bûtybë – „drugelis“, á jokià prostitutæ nepanaði, ir filme ásimena tik savo mimoziðku ðokiu ir vaikiðku balseliu, besikreipianèiu á Monikà: „Teta...“ Ji ið asocialios ðeimos – tuo beveik neámanoma patikëti. Viename kadre parodomi jos prasigërusi motina ir broliai debiliðkais veidais – ðis kontekstas ir tokia prieðistorë labiau tiktø Eglei, o Kristina galëtø bûti ta mylimojo iðduota dvaro tapytoja, kuria padaroma Eglë. Ið trijø merginø siuþetiniø linijø vykusiai iðspræsta tik Gitanos, kuri gráþta á Vokietijà tæsti tai, kà geriausiai sugeba – dirbti pagal paðaukimà. Eglæ visas tris globojanti Monika kaþkur palydi, ir ji dingsta uþ uþdarø durø – suprask, pasuka á dorà gyvenimà. Kristinos istorija „skaudþiausia“ – jà sunaikina neteisingai sutvertas pasaulis, bet ði „tiesa“ yra visiðkai primesta tam personaþui ir niekaip neiðplaukia ið filmo logikos. Tokiu deus ex machina sprendimu galima laikyti ir pagrindinës herojës Monikos likimo iðriðimà – akyse besivaidenanti mirusi Kristina yra Monikos avarijos prieþastis. Dar viena svarbi siuþetinë linija – Monikos ir jos vyro Lino (Vytautas Balsys) – irgi silpnai iðvystyta. Linas palieka bevaikæ þmonà Monikà, nes turi besilaukianèià jaunà draugæ – toks siuþeto vingis nëra þiûrovui netikëtas, nes porà suvokti kaip þmonà ir vyrà sunku dël á akis krintanèio amþiaus neatitikimo: gerokai jauniau atrodantis Linas geriausiu atveju panaðus á turtingos ponios uþgaidas tenkinantá meiluþá. Ðiaip jau Lapinskaitës herojei sudarytos objektyvios prielaidos asmeninei tragedijai, bet tos tragedijos þiûrovas nepajunta. Monikos ir Lino santykiai lieka punktyriniai, o filmo pabaigoje Monikos kartojami þodþiai „Að tave myliu“ skamba neátikinamai ir dviprasmiðkai, kai prieð tai naujosioms draugëms ji prisipaþásta, kad su meiluþiu buvæ kaip su tau skirtu þmogumi, o su vyru gyventa tik ið pripratimo. Filmo kulminacija laikytina scena baþnyèioje su centre esanèiu karstu, apie kurá, kartodama „Kur mano Kristinëlë?“, ðoka pakvaiðusi motina. Ðis kaltinimas visuomenei, kurios atstovë yra ten pat sëdinti ir nepatogiai besijauèianti Monika, bandþiusi tà bendrà kaltæ iðpirkti, bûtø aktualus ir aðtrus, jei á ðià kulminacijà bûtø eita visu filmu. Deja, to neatsitinka. Puipa uþsiþaidþia prabangos filmavimu, dvaru ir dvaro freilinomis, savo juokeliais (epizodas su Arûnu Storpirðèiu ir Adolfu Veèerskiu), Monikos noru su buvusiu vyru iðbandyti iðmoktas sekso pamokas ir skausmo sukurti nesugeba per se, nors drastiðkø ir kruvinø scenø, mirèiø ar kalbø apie mirtá reþisieriaus filmuose visada apstu. Tokios „techninës“ priemonës kuria iðoriná, ne vidiná tragizmà, kuris paliestø ir þiûrovà. Prie psichologinës gelmës neprisideda ir noras vaizduoti lietuvius itin modernius, laisvus nuo moraliniø prietarø. Kartu su tuo eina ir permanentiniu reiðkiniu lietuviø filmuose tapæs nesveikas prabangos vaizdavimas, aiðkintinas greièiausiai baudþiauninkø kompleksu. Ðákart jis galëtø bûti pateisintas nebent asociacija su Luchino Visconti ðedevru „Ðeimyninis portretas interjere“ (Gruppo di famiglia in un interno, 1974), kur brutali tikrovë ásiverþia á hermetiðkà intelektualo pasaulá – jo saugià meno tvirtovæ, drastiðku kontrastu bylodama apie gyvenimo ir meno nesuderinamumà. Bet ði aliuzija subjektyvi – neatrodo, kad ji bûtø kilusi ir filmo kûrëjams, kuriø siekiai ir rezultatai – greit slystanti „rafinerija jûsø protui ir jausmams“, o filmo idëja, kaip bûdinga lietuviø kinui, lieka apskritai miglota, paèiø kûrëjø nesuvokta. Ðá Puipos filmà, kaip minëta, galima laikyti progresu kûrëjo darbø kreivëje, bet esminis lûþis vargu ar kada ávyks. Jis taip ir iðliks vilèiø teikianèiø reþisieriø kategorijoje. „Mieganèiø drugeliø tvirtovë“ pakeliaus po B klasës kino festivalius, gal net kur laimës antrà ar treèià vietà. Galime galvoti, kad Lietuvai to pakanka. Bet galime taip ir negalvoti. EUGENIJUS ÞMUIDA Sausio spungës, pieðiniai, rogutës Kol kultûrinës spaudos atstovai atsinaujinusiame sa- vaitraðtyje „Literatûra ir menas“ ginèijasi dël vidaus rûgimo procesø (vieno bendraautorio þodþiais tariant – „bobiðka bûtø kiðtis“), stengiuosi koncentruotis ne á ðnekas, o á kultûrinius ávykius. Tiesa, bobiðkoji prigimtis neleidþia neáterpti savo trigraðio: ðalyje, kur galioja nelauþoma taisyklë „pagerbkime vieni kitus“, kultûra pasmerkta pelkei, Baltuðio apraðytajai Kairabalei. Arba Korsako laikø literatûrinio etiketo naftalinui Uþkalnio kostiumø spintoje. Viskas, dabar apie reikalus. Portretistø mafijos (oficialiai tariant – Senamiesèio menininkø) galerijoje / dirbtuvëje ðiandien tebeveikia Algirdo Jako ir Eriko Perlikovskio grafikos paroda „Forma“. Abu autoriai – Dailës akademijos ketvirtakursiai: nustebino kruopðtus braiþas, senokai beregëtas tarp VDA mokytiniø. E. Perlikovskio darbai daþnai lyginami su Audriaus Puipos litografijø stilistika; tik jø realizmas be aiðkiau iðreikðto emocinio santykio. Fiksuojama panaði socialinë realybë, taèiau laikas jau kitas – slinktis á ne prieraiðumo, ne gailesèio, tiesiog pasakojimo teritorijas. Turint omeny, kad geras pieðëjas yra beveik toks pats retas atvejis kaip ir adekvaèiai dailës vyksmus iðdëstantis dailininkas, nespalvoti pieðiniai sausio mënesá maitina ne tik akis, bet ir sniego (bei purvo) pasiilgusià sielà. Kitas glamûrinis ávykis – Algimanto Puipos „Mieganèiø drugeliø tvirtovë“ pagal Jurgos Ivanauskaitës romanà. Kino salëje – ádomus þiûrovø segmentas: jaunos merginos ir senjorai. Kiti masiðkai prisipaþásta palauksià, kol rodys per televizijà. Taupus, ekonomiðkas uþuitø kultûrininkø poþiûris, taip pat liudijantis ir jø nesmalsumà, neatvirumà (pop)kultûrai. Romano ekranizacija iliustratyvi, be papildomai „puipiðkø“ poetinio kino inkliuzø. Apskritai abu Puipos tinka Ivanauskaitei ekranizuoti, jie turi jos kodo pojûtá: estetiðki interjerai, Miglës Kosinskaitës tapyba – tai snobiðko, miesèioniðko gyvenimo be dideliø rûpesèiø þenklai ir vizualizuota galimybë tokiomis sàlygomis pamàstyti apie mirtá. Kokie niekai filmo pradþioje pasirodo suplyðusi kojinë, kurià herojë stropiai pasikeièia, bijodama, jeigu kà, negraþiai pasirodyti morge. Tauri, estetiðka mirtis (jeigu apskritai tokia bûna?) akcentuojama kaip gyvenimo pabaigos idealas, kuris, þinoma, neiðsipildo. Mane, lituanistæ, premjera labiausiai ragina gráþti prie paskutinio J. Ivanauskaitës romano – kaip egzistenciðkai iðreikðtos mirties nuojautos. Ir knyga, ir filmas kalba apie þmogaus pabudimà vienkartinio socialinio gailesèio judesiui; toks beveik biliûniðkø atðvaitø atsivertimas ir katarsis, kad gali rizikuoti savo pinigais, ðeimos gerove, sveikata ir net gyvybe. Po to gailesèio akto tikrai iðtiks katastrofa, sudrebinanti saugaus gyvenimo pamatus. Socialinis gailestis pozicionuojamas kaip neámanomas bûdas padëti kitam luomui: ir jis reabilituoja prostitucijà kaip „darymà to, kà geriausiai moki“. Filmo prostitutës kaip personaþai neperþengia jokiø savo áprastinës ikonografijos ribø, nors prieð filmà buvo kalbëta ir þadëta kitaip. Jø charakteriai – televizinio lygio (taèiau tauta kaip prisukta èerð- ka apie „nuostabias naujas aktores“). Atsigræþiant á ekranizacijø istorijà, filmas intriguoja reþisieriaus scenarijumi: skaitymo ðtrichais. Þiûrovui, net ir geranoriðkai pasimaunanèiam (kaip dauguma) ant vaizdø / siuþeto kabliuko, norisi redaguoti, kai kà iðbraukti, nukirpti (pvz., epizodà vieðbutyje ir policijos nuovadoje, taip pat trivialià pabaigà). Beveik iðvengta religinës temos, negrabi introdukcija ir uþsklanda (ypaè kai ties filmo pavadinimo ðriftu suplasnoja drugelis – beveik nemotyvuoto pavadinimo simbolis). Filmas (ir romanas?) iðryðkëja ne kaip meno kûrinys, o kaip kondensuotas socialinis mokymas, galima edukacinë programa moksleiviams. Ir tada galvoji, kad kinas, nors ðiandien skanduojama prieðingai, neiðlavina: regis, ðneki su visko prisiþiûrëjusiu þmogumi, o jo kalba nerodo pozityviø vaizduotës pokyèiø. Bene demokratiðkiausias ið visø menø, taèiau kalbëti apie já vis vien turëtø bûti kone uþdrausta. Turiu galvoj, kad ið þmogaus, kuris savo rankomis nëra sumontavæs në vieno cm, apskritai turëtø bûti atimta teisë kalbëti apie filmus. Èia, aiðku, utriruoju. Sinefilai diletantai – kaip nemëgstu ðios rûðies! Mieliau bûèiau nuëjusi á Vyto Dekðnio kasmet organizuojamas hokines ir parahokines roguèiø þaidynes nuo Sapieginës kalvø. Sportas, ðtai kas galëtø iðgelbëti kultûrininkus nuo amþinosios krizës. GIEDRË KAZLAUSKAITË 2012 m. sausio 27 d. Nr. 4 (1070) 6 ANDREJ ADAMOVIÈ Ið rinkinio „Diena Poezijos Mirties Diena“ Andrejus Adamovièius (g. 1984) – poetas, prozininkas. Baigë Baltarusijos valstybinio universiteto Þurnalistikos fakultetà. Keliø Baltarusijos PEN centro rengtø jaunøjø literatø konkursø laureatas. Dalyvavo literatûros festivaliuose Baltarusijoje, Lenkijoje, Rusijoje ir Ukrainoje. Jo eilëraðèiø versta á lietuviø, lenkø, rusø, ukrainieèiø kalbas. Spaudai rengiamas jo eilëraðèiø rinkinys „Diena Poezijos Mirties Diena“ (Äçåíü Ïàýç³³ Ñüìåðö³ Äçåíü). Kristaus virkðtelë Kai paukðèiai, þvërys ir magai giedojo Jëzui giesmes, o jis – graibstësi sau uþ kojø, kiðosi pëdas á burnà, – patarinëjo ir nurodinëjo sinedrionui, – myþo ir ðiko Romos legionieriams á saujà, Romos legionieriai nuðvitæ metë tarnybà, o Juozapas buvo savos nuomonës apie ðià ðventæ, nupjovæs maþiui virkðtelæ, apsivyniojo jà apie kaklà ir iðsivedë ðeimà á Egiptà. Taip jis ir vaikðèiojo su ta virkðtele, priminusia jam Betliejaus þvaigþdës uodegà ir juodà, sprangø jo gyvenimà. O prieð þydø Velykas, Juozapui miegant, virkðtelæ kaþkas pavogë. Juozapas verkë, þinodamas, kad ji nebesugráð, ir jam nepakilo ranka perpjauti ëriukui gerklæ. Ant tos virkðtelës pasikorë Judas, jis jà ir pavogë, virkðtelæ, nes tada nebuvo piktesnio þmogaus visoje Judëjoje, o gal ir visame pasaulyje. Paskui tà virkðtelæ surado kaþkokie þydai ir pardavë pirmiesiems krikðèionims uþ trisdeðimt sidabriniø rubliø. Tà virkðtelæ ilgai saugojo ir perduodavo ið kartos á kartà ávairiausi vienuoliai ir slaptø organizacijø nariai. Dar jos ieðkojo Danas Brownas ir nerado, kur ji dabar, neþino niekas, nors daug kas tiki, kad Danas Brownas jà turi. Ketino nudaþyti jas baltai, todël ir papasakojo apie italus. Tada nuvaþiavæs á Karlo Markso gatvæ ið tiesø languose iðvydau vazonus ir meiluþiø nugaras. O kai kurie italai pasirodë besà pederastai arba puikiai iðlavinæ groþio pojûtá. Jø languose nebuvo nieko, tik ðirdá sujaudinanèios tamsos bangos. Jos priminë Doros Baltëjos srovæ – upës, kurios niekada nebuvau matæs. O kai Karlo Markso gatvëje nusileido sutemos, italai ëmë pratisai tarsi Libano vëjas traukti savo dainas. Tada ið dainø ritmo suvokiau, jog italai daþnai straksi palei langà, kad name prieðais iðvydæ gentainá suðuktø Viva, Italia! Bet juos mato tik aukðtai virð miesto praskrendantys paukðèiai, neðdamiesi snapuose sielas ir kûnus tø, kurie suðalo per þiemà. Skrenda kur nors á Italijà, ten, sakë jis, visos sienos baltos. Vinis, kuri visada su tavimi Ðtai jums vinis kardiogramoje – Dþomolungma, visos ðirdys baimingai suþiuro, èia tai, kà Justas radiograma perdavë Aleksui, vokieèius iðdûræs. Ðtai, skaitytojau, ir pamanei, kad ðlubuoja ritmas, ir rimas kur nors prapuolë, gal ir neilgam, ðiaip toks vilties neapleidþiamas narkomanas. O þinai, skaitytojau, að tai dëjau, nes dabar bus ne èiûèia liûlia, o tikras vyriðkas verlibras su kiauðiais, þodþiu, bus uþ ko laikytis. Ðtai kodël pradëjau apie viná. Buvo iðties sena, ne todël, kad surûdijusi, o todël, kad kaltinë, ilga, kvadratinë. Radau jà paskutinëje laiptø aikðtelëje, aukðtai pranciðkonø / benediktinø / salezieèiø vienuolyno varpinëje Drujos kaime. Kas jiems uþdraus tuo tikëti? Ðtai að tikiu, kad ta virkðtelë man ant kaklo, o anksèiau jà ryðëjo ant kaklo mano tëvas. Ðalia didelës kaltinës vinies gulëjo angelo galva, visa dulkëta. Ji buvo marmurinë, be akiø akiduobëse. Juk kas taip spaudþia man kaklà? Kas man taip spaudþia? Kas taip trukdo kvëpuoti, kai þiûriu á tave ir á mudviejø sûnø? Kaip atpaþinau, kad galva tikrai buvo angelo? Pirma, buvau pranciðkonø / benediktinø / salezieèiø vienuolyne uþkopæs á paèià varpinës virðûnæ – kas gi dar bûtø èia uþskridæs. Daug kas vadina tai ðvelnumu, rûpesèiu arba meile. O að vadinu Kristaus virkðtele. Kartais man taip skaudþiai suspaudþia, kad sunku patikëti, jog tai – ðvelnumas, rûpestis arba meilë. Antra, sparnuotas kûnas – nors koks tas angelo kûnas? – gulëjo ðalia. Pakëliau viná deðiniàja, o galvà – kairiàja. Nors tikriausiai tokia ir yra meilë iki pat mirties, meilë, apie kurià mums kalbëjo Jëzus. Italai Italai perka butus Karlo Markso gatvëje. Iðdaþo sienas baltai. Vasarà pastato ant palangiø gëliø vazonus. Þiemà pasisodina ant jø savo aukðtaûges meiluþes. Jei kuri nors prasëdi visà þiemà, padovanoja jai þiedà su deimantu. Jei kuri nors prasëdi visà þiemà, veþasi jà á Italijà ilsëtis prie jûros. Jei kuri nors prasëdi visà þiemà, veþasi jà á Italijà supaþindinti su mama. Jei kuri nors prasëdi visà þiemà, jà veda. O vasarà italai susëda á automobilius ir vaþinëja Baltarusijos keliais – begaliniais lyg Mëbijaus juosta. Jie niekur nemato baltos spalvos, tik auksinius rugius, tik þalias bulves ir tik pilkus Lenino paminklus. Ðtai kokià istorijà man papasakojo statybininkas, daþæs mano kambario sienas. Susimàsèiau, kà verèiau pavogti – galvà ar viná? Ir kaip su ja nepakliûti á akis pranciðkonams / benediktinams / salezieèiams? Paskui tiesiog numeèiau galvà á dulkes, o viná uþsikiðau uþ dirþo. Ramiai parvaþiavau namo. Galbût niekada daugiau gyvenime nebemaèiau pranciðkonø / benediktinø / salezieèiø. Paskui ta vinis kaþkur pradingo. Galbût dabar ant jos kabo vienas ið mano kambario portretø: Kandratas Krapiva, kardinolas Kazimieras, Claudia Cardinale. Galiu net surengti tikrà mulkiø loterijà: paskubomis perkabinti portretus ir laþintis ið visø savo honorarø, kad në vienas gvëra neatspës, kuris portretas kabo ant pavogtos senos, kaltinës vinies. Ið tiesø neþinau, kur dingo ta vinis. Nesigilinsime á plëðikavimo, ástatymo, moralës, kekðavimo temas, pasakysiu tau, skaitytojau, staèiai: kartu su ðia vinimi ið mano gyvenimo pranyko mylima moteris. Neþinau, kur ji dingo. Galbût tai ji iðsineðë tà senà kaltinæ viná. Vertë Vytas Dekðnys 7 2012 m. sausio 27 d. Nr. 4 (1070) VAINIUS BAKAS Vienos dienos nuotrupos 1. Vaikai smëlyje laidoja paukðtá ir aplink taip tylu, nieks nedrásta kalbët ar giedoti. Duobutæ iðrausia trijø vaikiðkø sprindþiø gilumo, bet jeigu prieitum prie kraðto – dugno nesimatytø. Ten atsiveria gelmës plaèiai atmerktø akiø, sapnuojanèiø tolimà skrydá ir paukðtis sukliko, bet niekas to negirdëjo, niekas to negirdëjo. tiktai paukðtis supasi tavo blakstienose, tiktai paukðtis tavo mirusiose lûpose gieda, Að iðtraukiau mëlynà plunksnà ið mirusio paukðèio kûno, tik paukðtis yra tavo Þodis kad ið klausos uþraðyèiau jo giesmæ, kad bent jà iðsaugoèiau sau 10. 5. Parnidþio kopa eina iðbalæs mënuo, palikdamas po savæs vienà pëdà vaiko, Taip kasnakt po kryþelá atsineða 2. 6. Að nesiliauju sapnavæs: Priglaudæs ausá prie þemës, girdþiu prieð leidþiantis saulei raudonai, kaip Èiurlionio paveiksle maþø figûrëliø procesija eina lëtai, dar lëèiau leidþiasi saulë á smëlyje iðkastà duobæ. Taip tylu, nieks nedrásta kalbët ar giedoti, tik sustoja ratu – kiekvienas beria smëlio po saujà, po smiltá. O að vienas, atrodo, skubu kuo greièiau atsisveikint su mirusio paukðèio balsu, su visais ir sugráþt ið vaikystës, kol aplink dar ðviesu, su ðviesa 3. Ir atrodo, kad visa kartojas ir viskà dar reiks ðimtà kartø patirti, smëliu uþberia mano kojas – mano vaikiðkas kojas – tai tada ðitaip þaidëme mirtá 4. Að iðtraukiau mëlynà plunksnà ið kairiojo sparno kaip gyvas Vyðnios kità – milþino. ar laisvà kritimà vaikai smëlyje laidoja paukðtá, ið dviejø storesniø plunksnø koteliø padaro kryþelá, Tavo balsas skaidrus ir ðvelnus – ið giesmiø giesmës tiktai vienà vienintelæ natà 7. Iðsapnuoju tik tai, apie kà negalëèiau kalbët su gyvaisiais, turbût nesuprastø, jeigu kà nors atsivesèiau klausytis po smëliu giedanèio paukðèio, tikriausiai galvotø: „ðitam ne visi namie“ ir ðvelniai ðypsodami trauktøsi 8. Naktimis ið mano atgniauþto delno paukðtis atskrenda lesti gyvybës grûdø – ið savo snapo mane girdo saldþiu uþmarðties vandeniu 9. Kasdien sau prisiekiu, kad niekad daugiau neieðkosiu tavojo kûno – jis ne þemëje ir ne smëlyje, jis ne vandenyje. Jis ákeltas aukðtai á medþio virðûnæ, todël tau þemës kalba svetima – Pagautas azarto, senelis mokë, kaip vienu peilio geleþtës judesiu reikia iðimti maþytá kauliukà ið vyðnios, mirtá atskirt nuo sirpaus ir raudono gyvybës minkðtimo. Reikia darbuotis peiliu, apie tai visiðkai negalvojant – kaip dao mësininkas, tinkamai kreipiantis aðmenis, visad praslysta tarp sausgysliø tarpø. Didþiausia meistrystë pamirðti save ir geleþtë pati rankose ima ðokti lyg lengvas teptukas. Mechanika paprasta: á vienà dubená mest kauliukus, á kità – prisiminimus apie lûpas su stangria odele. Apie jas tyliai galvoji, bet atrodo, kad girdi visi. Be þodþiø. Net ðeimos moterys bûna nekalbios prie kunkuliuojanèio puodo, gumbuotais pirðtais laikydamos medinius ðaukðtus – nugriebia rausvas putas, iðplaukusias á uogienës pavirðiø. Lyg nujautæs skubantá laikà, tavo sunokusius buèinius uþdarau po stiklu, kad galëèiau kaip nors pragyventi ateisianèià þiemà. Net jeigu þiemos ir nebus. Ar vis tiek? Vyras sëdi ramiai po nutirpusia vyðnia – kartu su senatve loðia savo kauliukais 8 KNYGOS 2012 m. sausio 27 d. Nr. 4 (1070) Tas nuostabusis jausmingumas Zita Èepaitë. Emigrantës dienoraðtis. Esë. V.: Alma littera, 2011. 304 p. Globalus darosi ne tik pasaulis, bet ir kultûra. Nelieka ne tik sienø, bet ir þanrø. O garsusis G. Flaubert’o posakis apie stiliø veikiausiai yra mitas. Todël ar beverta klausti, koks vaidmuo globalioje kultûroje skiriamas mitui, kuris, ðiaip ar taip, visgi yra nacionalinis, na, bent jau gentinis-klaninis reiðkinys?.. Uþuot grindæs pasaulio ir þmogaus sukûrimo prieþastis ir sàlygas, kurios kiekvienos tautos mitologijoje labai individualios, globalioje kultûroje mitas paprastai virsta jaukiu ðablonu, standartu, kliðe. Jie ne tik nesunkiai suvokiami (pavyzdþiui, perfrazuojant G. Flaubert’à, kiekvienas gali susikurti savo stiliø, ir visai nebrangiai), bet ir uþtikrinantys racionalø poþiûrá á gyvenimà, átvirtinantys adekvatø realybës supratimà. Ðie dalykai be jokios ironijos gerbtini kaip dvasinës vertybës. Jie uþtikrina þmogaus saugumà, ko negali garantuoti mitas, pilnas nepaaiðkinamø dalykø. Betgi, perskaitæs Zitos Èepaitës „Emigrantës dienoraðtá“, mito imi ir pasiilgsti. Tik jokiu bûdu nereikëtø painioti jo su iliuzijomis ir þmogiðku naivumu (pasak Z. Èepaitës, „stebuklatikyste“). Juolab kad autorë, kuriai priskirtinos anksèiau minëtos dvasinës vertybës, susijusios su adekvaèiu realybës suvokimu, puikiai atlieka savo „þurnalistiná tyrimà“. Be egzaltacijos, bûdingos vadinamajai emigrantø literatûrai ir suvokiamos kaip „dvasingumas“, daþnai susijusios su ágrisusiomis literatûrinëmis formomis, tokiomis kaip geologiniais periodais besiformuojantys sakiniai ir pirmykðèiais paparèiais iðkylantys egzistenciniai reèitatyvai. Tvirtas, nuoseklus, gyvà kalbos jausmà spinduliuojantis tekstas jau pats savaime yra tokia pragmatiðka vertybë, kad pasigesti mitinës lyrinës emigranto sàmonës iðklotinës bûtø netgi nepadoru. Tai, kas Z. Èepaitës tekste gali bûti priskirta lyrikai (tradiciðkai tai susijæ su þodþiais „meilë“, „jausmai“, „svetimas“, „vieniðas“ etc.), neretai virsta ironija, iliustruojanèia ðiuolaikiniø lietuviø mentalitetà, kuriame egzaltacija stebëtinai susijusi su pragmatizmu. Pavyzdþiui, ið Londono lietuviø vartosenos pasitraukia þodis „pinigai“, já pakeièia „pinigëliai“ („Tik per laikà supratau, kad á þodá „pinigëliai“ ádëta daug meilës. O kiek meilës telpa á þodá „pinigai“? Tereikia paklausyti skambesio, kai kas nors paklausia: „Ar èia pinigas?“ Skamba panaðiai kaip knyga, kunigas ir kiti nepatrauklûs þodþiai“, p. 70). Lietuviðka egzaltacija tvirtai ir veikiausiai neatsiejamai susijusi ir su kriminaline kultûra (ði sàvoka esmingai papildo bulvarinæ kultûrà, juolab atsiradus naujai televizijos laidai, kriminalinius ávykius pateikianèiai kaip bene vienintelius vertus dëmesio objektyvios tikrovës reiðkinius). Ðios kultûros apraiðkø Z. Èepaitë pateikia apsèiai. Pradedama, kaip ir dera, nuo legendos. „Emigrantës dienoraðtyje“ pasakojama apie XX a. Robinà Hudà – Johnà Ramenská (Ramanauskà), plëðikà dþentelmenà, vogusá tik ið turtingøjø. O kadangi jis dar buvo apdovanotas geromis manieromis ir mandagiai elgdavosi su já sulaikanèiais policininkais, tai garantavo jam amþinà ðlovæ ir „didþiojo ðkoto“ vardà (ðkoto todël, kad lietuviams geros manieros sulaikymo metu, matyt, nëra tokios svarbios). Antrojo pasaulinio karo metu, britø valdþios papraðytas, Ramenskis lauþësi á naciø seifus, iðvogë svarbius dokumentus, uþ tai buvo apdovanotas ir amnestuotas. Taèiau tikrai nebûtø tapæs legenda, jeigu nebûtø likæs iðtikimas „vieninteliam jo ávaldytam nusikaltëlio amatui“ (p. 36), plëðikavæs toliau ir, kaip didvyriui dera, miræs kalëjime. Atrodo, kad „iðtikimybë“ ið tiesø yra lietuviðkos tapatybës atspindys. Tik veikiau susijusi ne su platoniðkosiomis idëjomis, o su tamsia gentine-klanine priklausomybe, kurios geros manieros neáveikia. Iðkilmingai nuskamba ir lietuviðko kriminalo fanfaros garsiuosiuose Oldbeilio teismo rûmuose – narpliojama dël genties garbës vilnietá nudûrusio kaunieèio byla („Teismas iðgirdo ir dar vienà lietuviðkà paslaptá – apie tarp Vilniaus ir Kauno gyventojø tvyranèià tokià didelæ trintá, kad, net jiems persikëlus á Londonà ir netyèia susidûrus, toji átampa skelia kibirkðtis ir verèia griebtis peilio“, p. 208). Natûralu, kad tokia gentinë kriminalinë „iðtikimybë“ kaip tikrovës objektas perkeliama á palankiausià terpæ – lietuviðkà televizijà. Jos poreiká (ir poveiká) Londone gyvenan- ti pusamþë lietuvë apibûdina kaip „jausmingà“: „Man lietuviðki serialai geresni uþ anglø. [...] Man jø [lietuviðkø serialø – R. Ð.] emocijos artimos, o anglø nesuprantu. Kai supyksta, jie tik kaþkà rëkia vieni kitiems kaip kokie neurotikai, kai ásikabins á kokià idëjà, nesustabdysi. Bet kad dël ko nors iðgyventø, kad kokius jausmus turëtø, na, kaip mes, lietuviai – niaujamës pjaunamës, bet vienas be kito negalim, tai ne. Man atrodo, kad anglai jausmø neturi“ (p. 42). Tai toks nuostabus kriminalinio jausmingumo pavyzdys, kad kà nors bepridurti bûtø tas pats, kaip ðauti smulkiais ðratais, prieð tai driokstelëjus ið pabûklo. Ðiuo atveju svarbu ne tik lietuviðko jausmingumo kaip savotiðko fenomeno, bet ir kitos sàvokos – perkëlimo – pabrëþimas, susijæs su aplinkos pritaikymu sau arba prisitaikymu prie jos. Pasak autorës, pirmabangiai emigrantai bandë ásiðaknyti (tø ðaknø dabar kaip kilmës dokumentø desperatiðkai ieðko 3–4 kartos jø palikuoniai), antrabangiai – „atkurti lietuviðkas miestiðkas ir kaimiðkas erdves“ (p. 40), o treèiabangiams to nereikia. „Lietuvos mums èia kurti nereikia, mes tiesiog jos dalá ið ðiauliø, panevëþiø bei plungiø perkëlëme á Londono pakraðèius“ (p. 41). Atkûrimas ir perkëlimas ðiuo atveju panaðios sàvokos, jas skirtø nebent jausmingumo pokyèiai. Seniesiems iðeiviams jie siejosi su romantizuota Lietuvos istorija ir romantizuota liaudies kultûra, naujøjø emigrantø þodyne ásitvirtinæs þodis „jausmai“ jau gerokai paveiktas to, kà Cz. Miùoszas vadino laikotarpio kintamumu, sàlygø keitimusi – tam didelæ átakà turëjo materialistinë dialektika (autorë ir save ávardija kaip „mokslinio materializmo“ iðugdytà naivuolæ (p. 30) – ðiuo atþvilgiu þodis „naivuolë“ liudytø neabejotinà lietuviðkà jausmingumà). Todël treèiabangiø jausmingumas pagrástas, sakyèiau, nebe unifikuotu istorijos ir kultûros suvokimu, o veikiau nuolat eskaluotu prieðingø poþiûriø susidûrimo suformuotu mentalitetu, kur neginèijamà prioritetà ágyja vienintelë vertybë – pinigai. Ir galbût todël þodá „idëja“ emigrantai suvokia ne tik kaip kitos kultûros þodá, kaip kultûrinæ svetimybæ, bet ir kaip nejausminá objektà. Pinigai, kaip autorë leidþia suprasti, yra jausmo (meilës) objektas (þr. anksèiau cituotà frazæ apie „pinigëlius“). Galbût jaunà raðtijà, filosofijà ir literatûrà turinèios tautos yra labiau linkusios romantizuoti savo praeitá nei tautos, turinèios brandþià kritinës minties istorijà. Ðiaip ar taip, XIX a. tam bûta pagrindo – tautos savivertei kelti, nacijos sàmonei formuotis. Kol nëra kritinës minties, tam, be abejonës, pasitelkiama ir romantika. Autorë bando priminti, kad romantika kaip nacijos sàmonës formavimosi priemonë galbût jau nebeatitinka realybës; Z. Èepaitë deromantizuoja praeitá, cituodama 1890 m. Lanarkðyro laikraðèio vedamàjá: „[...] lietuviai kelia grësmæ mûsø þmoniø gerovei. [...] jø gyvensena ir kasdieniai áproèiai yra pasibaisëtini, jø primityvus tvarkos ir ðvaros suvokimas kelia pavojø mûsø gyventojø sveikatai. Jø charakteris ûmus, elgesys nenuspëjamas, jie linkæ griebtis peilio. Trumpai tariant, tai patys barbariðkiausi mûsø apylinkiø þmonës, savo tautos atmatos“ (p. 33). Kad nusikalstamam romantizmui ðimtmeèiai – ne riba, liudija Z. Èepaitës apraðytas „naujasis Þalgiris“, ávykæs Lietuviø sodyboje lietuviams beðvenèiant Sekmines, kai „blogi lietuviai uþpuolë geresnius“ (p. 145), o anglø policija sutelkë tokias dideles pajëgas jiems tramdyti, kokios paprastai skiriamos gaujø karams malðinti. Tiesà pasakius, tai skaitant, netgi apima piktumas – kà veikia mûsø komercinio patriotinio kino scenaristai ir reþisieriai, kai tiesiog po nosimi voliojasi gatavas scenarijus? Argi tai, po perkûnais, ne kova uþ tiesà, laisvæ ir vaikus snarglëtus, ne tik emociðkai pateisinama, bet ir graþiai papildanti kriminalinæ Lietuvos kultûrà ir ðitos kultûros herojø galerijà?.. Vienas toks juk neseniai sviedë frazæ: „Lietuva – dràsi ðalis...“ Regis, bûtent „naujàjá Þalgirá“ jis ir turëjo omeny. Beveik neabejoju, kad didþioji tø kautyniø dalyviø dalis jau bus maèiusi ir naujàjá „Tadà Blindà“. Triuðkinanti filmo sëkmë emigracijoje liudija ne tik atspëtus emigrantø auditorijos lûkesèius, bet ir ðios auditorijos susitapatinimà su kriminalinës kultûros istorijos personaþais. Jeigu ne ðis bûdvardis („kriminalinis“), kultûros sàvoka knygoje apskritai nefigûruotø. Gal dël mito, kad tai nepragmatiðka, su ekonomika ir skaièiais nesusijusi sritis, nedaranti jokios átakos nei valstybës gyvenimui, nei emig- racijai. Kad jos kûrëjai – padebesiø gyventojai. Iðlaikytiniai ir elgetos. Laimë dar, kad nuo sovietiniø laikø jiems tai á galvà ákalta, tai ir dabar taip tebegalvoja ir þino savo vietà. Atrodo, kad tokia yra „Emigrantës dienoraðèio“ kultûrinë potekstë. Taèiau lietuviø kultûrà reabilituoja ir kultûrinæ funkcijà atlieka knygos tekstas, kurio profesionalumà liudija ne tik kompozicija ir stilius, bet ir humoro jausmas, nepereinantis á sarkazmà (tai ne toks jau maþas pranaðumas, kaip bûtø galima pagalvoti), pagaliau – gyvas kalbos jausmas, ne tik kuriantis naujus þodþius („lovasëdë“, „bendragyventinë“), bet ir susiurbiantis ir pritaikantis kitø kalbø svetimybes. Galima teigti, kad kalba ðiuo atveju yra neginèijama autorës lietuviðkos tapatybës stiprybë. Taèiau jeigu kultûra nëra kalbos pagrindas, kalba tëra formali komunikacijos priemonë, pakeièiama be didesnio vargo. Vienas ið efektyviausiø lietuvybës atsiþadëjimo bûdø – kalbos atsiþadëjimas. Autorë raðo apie „anglakalbá tautietá“ (p. 129), kuris, netgi bendraudamas tik su lietuviais, principingai nevartoja lietuviø kalbos. Vëliau minima „iðlaki“ lietuvaitë, kuri, vaþiuodama liftu su bûriu lietuviø, vos neuþduso ið siaubo („Siaubas, kiek èia tø lietuviø“, p. 130). Kas belieka autorei? Tik nuolankiai pripaþinti: „[…] frazë – siaubas, kiek èia tø lietuviø – tapo mûsø emigrantiðkos savimonës dalimi: mes, siaubas, lietuviai, mûsø èia siaubingai daug“ (p. 131). Gal ðiek tiek keista, kad lietuviø minios (teisybës ieðkotojos, liaudies balso etc.) ávaizdis èia traktuojamas kaip alergenas, tai kaþkaip nebûdinga lietuviðkai kultûrai, bet gal ðièia, o ne kaþkur anapus, ir slypi tiesa?.. O gal pamirðti lietuviðkà tapatybæ, nors ne tik Ramenskis ir Tadas Blinda, bet ir B. Dylanas ir J. D. Salingeris, kà ir kalbëti apie K. Kolumbà, turëjo lietuviðkas ðaknis (kaþi ar jie patys tai þinojo?), skatina noras bûti tiesiog paprastu þmogumi, be tø ðiurpà kelianèiø neþinia kokio ilgio ðaknø?.. Tos ðaknys taigi tokia egzotika, niekaip neleis paprastu ðakniagumbiu pasijusti. Ypaè jeigu jas dar pabrëð koks nors bûdvardis, kuriuos lietuviai labai mëgsta. (Pavyzdþiui, iðeiviø klubas „Gintarinës ðaknys“ – taip ir ásivaizduoji inkliuzus su prieðistorinëmis musëmis.) Nors autorë ironiðkai þvelgia á „stebuklatikius“ emigrantus, neatrodo, kad taip traktuotø ir pasakà kaip þanrà, artimà mitui. Ji tiesiog nuvelka „roþiniø iliuzijø“ ir „nepamatuotø lûkesèiø“ (p. 47) rûbelá, laiminguosius istorijø apie tikëjimà svetur stebuklingai praturtëti, iðtekëti, iðgarsëti marðkinëlius. Jeigu pasidarys ðalta ir ðiurpu, nieko nepadarysi – juk iliuzijos pasakai nebûdingos. Stebuklai jose daþniausiai turi perkeltinæ reikðmæ, o perkeltinë reikðmë glaudþiai siejama su transcendencija. Þinoma, ðis þodis skamba kvailai, jeigu pasaka suvokiama kaip sëkmës istorija. Betgi „stebuklatikiai“ emigrantai – neatidûs pasakø skaitytojai (nors kas gali paneigti, kad pasakas jiems nuo vaikystës atstojo lietuviðki serialai?). Pasakos laukas ðiandien taip nuniokotas masinës kultûros, kad vargu ar bereikëtø stebëtis, jeigu populiarioji H. Radausko eilutë „Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu“ bûtø perfrazuota maþdaug taip: „Pasaulis – pasaka, ðia pasaka tikiu.“ Ir ði pasaka sulaukia vis daugiau ja tikinèiø bûtent dël to, kad neretai negailestingà pasakos moralà pakeièia ðvelni mimikrijos (prisitaikymo, kompromiso, o neretai ir netiesos) galimybë. Eglei nebûtina virsti medþiu, o Sigutei – pelenø antele. Ði metamorfozë ðiais laikais per þiauri ir nesuvokiama. Pasaulio pasakai uþtektø bent jau laimingos pabaigos iliuzijos. Z. Èepaitës „Emigrantës dienoraðtis“ „kabina“ ne tik tvirta stilistine raiðka, bet ir temomis (lietuviðko rasizmo, feminizmo, kulinarijos, poþiûrio á kultûrø ávairovæ, patriarchato ir matriarchato sampratà, vyriðkos „vienatvës“ ir moteriðko solidarumo etc.), o visiðkai paperka nepikta, bet taiklia ironija. Knygà skaitant kirbëjo mintis, kad tai ir yra tikroji emigrantø literatûra, verta ne tik perkamiausiø knygø deðimtuko, bet ir kokios nors lietuviðkos premijos. Taèiau ði knyga verèia ginèytis ir nesutikti – o tai dar nuostabiau, nes ginèytis në nesiruoðiau, ið anksto dël visko su autore sutikau. Kodël gi taip atsitiko?.. Tikrai ne dël apsauginës mito plëvelës nulupimo. (Nors visgi graudu – maniau, kad ið Lietuvos iðlekia tik nomadinës prigimties þmonës, o autochtonai lieka, betgi autorë mini „kapsules“, kuriose gyvena iðtisi á Londonà persikëlæ Alytaus kvartalai su savo giminës klanu.) O gal dël to, kad mano tikëjimas lietuviais ir Lietuva gerokai atsilieka nuo laikotarpio dialektikos ir, 2012 m. sausio 27 d. Nr. 4 (1070) pasak Cz. Miùoszo, esu „nustebusi reakcionierë“?.. Kas gi, aptardamas knygà apie emigracijà, kalba apie pasakas – juk „Emigrantës dienoraðtis“ labai pragmatiðkas ir aiðkiai apibûdina ir emigrantø bangas, ir porûðius. Bet ádomiausias dalykas ir yra tas, kad toks racionalus kontekstas tiesiog provokuoja atsiskleisti tam, kas neracionalu. Klausti to, kas kvaila, banalu ir neatsakoma. Pavyzdþiui, norëèiau paklausti pusamþës moteriðkës, su visu giminës klanu perkëlusios savo realybæ svetur: kuo gyvenimo prasmë Londone skiriasi nuo prasmës Alytuje, jeigu net televizija nepasikeitë?.. Ar emigracijoje egzistuoja kitas jausmingumo lygmuo, ne vien nuostabusis pragmatinis, susijæs su pinigais? Gal emigrantø situacija, kurià krokodilo aðaromis aprauda politikai, valdininkai ir nemaþa dalis paèiø emigrantø, per atostogas parlekianèiø á Lietuvà taisytis dantø ir pasipuikuoti, anot Þemaitës, blizganèiais kalioðiukais ir auksine laikrodþio grandinële per visà pilvà, yra anaiptol ne apverktina, o kritiðkai apmàstytina?.. Gal emigracija ir yra impulsas formuotis kritinei tautos masei, kuri ne tik aiðkiai suvoktø realybæ, bet ir imtø jà veikti?.. Todël ir lietuvis emigrantas, taip blaiviai ir realistiðkai autorës apraðytas, vis tiek lieka neaiðkus, máslingas. Kas jis toks?.. Lietaus ar sniego þmogus?.. Nomadas ar autochtonas?.. Gintarinës jo ðaknys ar paprastos, su gauruotais gyvybingais ðakniaplaukiais?.. Ásiskverbianèios á svetimos ðalies asfaltà kaip karklo ðaknys á kaukolæ… Paskutinës knygos eilutës: „Tà popietæ tikrai niekam nerûpëjo, ar að atvykëlë, ar ne – tiesiog smagiai bendravome. Bet vargu ar galiu jaustis ásiterpusi á tà gyvenimà. Kol esu vieno ið vietiniø draugë, jie mane priima. Kai nebûsiu – nepasiges“ (p. 289). Regis, èia autorë ir iðskleidë taip pageidautà transcendencijà; puiku, kad taip taupiai ir nepretenzingai. Ne klausiamàja ir ne ðaukiamàja forma. Ir kiekvienas skaitytojas gali pasibraukti ðakninius þodþius. Kad ir, pavyzdþiui, ðiuos: ásiterpusi, vietiniø, nepasiges. Taèiau, kaip kiekviename gerame tekste, èia didelæ reikðmæ turi ir ávardþiai, ir jungtukai. Toks paprastutis dalykas liudija, kad autorë, bûdama kalbos þmogumi, iðsaugo savo lietuviðkà tapatybæ daug tvirèiau nei baobabas su gintarinëmis ðaknimis. Negana to – Z. Èepaitës knyga netgi ugdo pilietiðkumà, kad ir kaip tai baisiai skambëtø, nes politikai ið ðiø dviejø þodþiø jau sukûrë kalbiná frankenðteinà, þirgliojantá per Lietuvà ir gàsdinantá þmones. Bet kiekvienam ið mûsø neproðal pagalvoti, kà gi tie du þodþiai ið tiesø reiðkia. O kai pradedi galvoti, net nustembi. Tik reikia pradëti. Galvoti, ne stebëtis. Pabaigoje – dramaturginis recenzijos lankas. „Emigrantës dienoraðtis“ pradedamas epizodu, kai autorës kolegë susapnuoja koðmarà: „Moteris sapnavo su ðeima nuvykusi pasisveèiuoti á tëviðkæ ir ten suþinojusi, kad valdþia nutarë uþdaryti sienas ir nieko ið Lietuvos nebeiðleisti“ (p. 7). Sapnas, kaip matome, logiðkas ir pragmatiðkas, bûdingas kontekstui. Racionalus ir sapno problemos sprendimo bûdas: „Puoliau aiðkinti, kad taip neteisinga, kad mes gyvename Anglijoje, jau esame nusipirkæ namà, kad sûnus ten eina á mokyklà, kad jis ten gimë, kad angliðkai jis kalba geriau negu lietuviðkai, ten visi jo draugai ir pakeisti gyvenamàjà vietà bei mokyklà jam bûtø didþiulis stresas“ (p. 8). Ðitas racionalumas, tiesà sakant, taip pribloðkia, kad net pamirðti svarbiausià dalykà – jog tai sapnas. Erdvë, ðiaip jau skirta ne tik pasàmonës gaivalams, bet ir regëjimams, vizijoms, pranaðystëms. Nesistebëèiau, jeigu ðie dalykai bûtø prilyginti liguistumui, nesàmonëms, iðkrypimams, nes meilës objektas – pinigai – labai aiðkiai apibrëþia jausmø ir netgi, pasirodo, sapnø sritá. Todël galbût belieka palinkëti, kad moteris laimingai sau gyventø ir sapnuotø nebent tai, kad jos neáleidþia á Lietuvà. Ar tai bûtø koðmaras? Neteisybë? Jeigu taip, kodël? Jeigu ne, kodël?.. Pradëkime galvoti. RENATA ÐERELYTË KNYGOS 9 Klajojimai ir nuklydimai uþ sienø Giedra Radvilavièiûtë. Ðiànakt að miegosiu prie sienos. Esë rinkinys. V.: „Baltø lankø“ leidyba. 2010. 228 p. Pirmoji asmeninë paþintis su Giedra Radvilavièiûte kol kas dar neávyko. Nesu tikras, ar ávyks. Uþtat tai maþiausiai mane dominantis klausimas. Natûralu, kad ið esmës þmogus turëtø bûti susidomëjæs groþine literatûra, o ne jà paraðiusia asmenybe. Visgi ádomiausia tai, kad, skaitant G. Radvilavièiûtës kûrybà, nevalingai vis vien pasidaro smalsu, kiekgi ðie tekstai yra tikri ir kiek jie iðduoda paslapèiø. Perskaièius G. Radvilavièiûtës esë rinkiná „Ðiànakt að miegosiu prie sienos“ prieð akis iðkyla daugybë asociacijø. Pirmiausiai ið atminties iðnyra kultinio kino reþisieriaus Wong Kar-wai futuristinis filmas „2046“, kuriame ávairûs veikëjai vis kantriai laukia kartkartëmis atvykstanèio paslaptingojo traukinio, perkelianèio á ateitá, alternatyvø 2046 metø pasaulá. O ðis ateities pasaulis ið tikrøjø tëra jø praeities refleksija. Esë þanras toks pat neapibrëþtas, painus kaip ir ðis filmas. Nuolatinis klajojimas tarp tekstø ir sàmonës labirinto. Ið esmës esë yra tarsi árankis, kuriuo pasinaudodamas autorius suvokia tekstà kaip màstymo formà, bûdà màstyti apie pasaulá ar galimybæ reflektuoti save. Savaime suprantama, ðiuo atveju daþnai norëtume susieti ar net sutapatinti autoriø su jo kûryba. Taèiau ar ið esmës tai skaitytojui turëtø rûpëti? Pasiûlyèiau smalsumà nukreipti á patá tekstà, nes kuo atidþiau skaitysite ðá rinkiná, tuo daugiau galbût suþinosite ir apie paèià raðytojà. Þinoma, gali iðkilti abejoniø dël apraðomø patyrimø autentiðkumo, taèiau apie tai kiek vëliau. G. Radvilavièiûtës kûryba labiausiai iðsiskiria teksto kompozicija. Perskaitæs vienà ar kità esë, skaitytojas iðkart atkreips dëmesá á kûrinio fragmentiðkumà. Erdvë, laikas kaitaliojasi tarpusavyje, ir nors minimos konkreèios vietos ar objektai, jø vaizdai kuriami kaip per rûkà – tarytum visa tai bûtø iðlieta akvarele. Þaidþiama ir abstrakcijomis, taip pat mistifikuotais, metafiziniais elementais, nors svarbu paminëti, kad kûriniø pagrindas vis vien iðlieka realus pasaulis. Svarbu paminëti, kad autorë neapsiriboja vien estetiniais kalbos þaidimais, jos kûriniuose visuomet galima áþvelgti aktualias, gyvenimiðkas problemas. Tad jos kûrybà galima skaityti ir vertinti keliais lygmenimis: viena vertus, pasitelkiant atitinkamus groþinës literatûros estetinius vertinimo kriterijus, kita vertus, remiantis metodologinëmis kryptimis. Tarkime, esë „Ilgas pasivaikðèiojimas ant trumpo molo“ iðlaikomas literatûrinës kalbos ir turinio þaismas, taèiau kartu plëtojamos aktualios temos, lieèianèios kûrëjà ir visuomenæ. Bûtø galima skirti dvi temas, kurios tarpusavyje glaudþiai koreliuoja, – kûrëjo tapatybës problematika ir kultûros ðakojimasis. Taip pat atskleidþiama ðiandieninë literatûrinio gyvenimo tendencija – kiekviename knygyne, o dabar jau net ir prekybos centruose stovintys stendai su deðimt perkamiausiø knygø. Kai kuriuose knygynuose simbolinis deðimtukas dar yra klasifikuojamas pagal þanrà – deðimt geriausiø meilës romanø, deðimt geriausiø karo romanø... Tokia tendencija daþnà prozininkà gali iðmuðti ið pusiausvyros, jis pradeda dvejoti – nejau iðties negali paraðyti kà nors ilgesnio ir grandioziðkesnio nei dar vienà trumpà novelæ? Ádomiausia tai, kad ðias temas palieèiantis kûrinys toli graþu neatrodo kaip skundas ar desperatiðkas autorës verkðlenimas. Tai pateikiama sàmojingai, su kandþia ironija. Skaitytojai, susipaþinæ su ankstesne G. Radvilavièiûtës kûryba, atpaþins ir jos tematiná braiþà. Ðiame rinkinyje taip pat susikoncentruojama á moterá, pieðiamas kupinas moteriðkumo jos portretas. Ankstesniame eseistikos rinkinyje „Suplanuotos akimirkos“ raðytoja daugiau akcentavo vyro ir moters socialinius vaidmenis, taip pat buvo sukurtas naujas marginalios, menopauzæ iðgyvenanèios moters tipas. Skirtumas tarp ðiø dviejø rinkiniø tas, kad naujajame ðiek tiek maþiau akcentuojami vyro ir moters santykiai, jø trumpalaikiðkumas. Ðiaip ar taip, abiejuose rinkiniuose plëtojama vienatvës tema, tiksliau – kuriamas vieniðos moters personaþas. Rinkinyje „Ðiànakt að miegosiu prie sienos“ moterys vaizduojamos kaip bûtybës, kurios ið prigimties yra vieniðos: „Man patinka, kai ið visø kontaktø mieste telieka vëjas ir praeiviø batai. Ið visø pasirinkimø – vienatvë“ (p. 78). Visgi atsiranda tam tikras paradoksas, kuris labiausiai atsiskleidþia to paties kaip ir knyga pavadinimo esë. Moteris siekia izoliacijos, taèiau kartu negali kardinaliai atsiskirti nuo visuomenës dël elementariø buitiniø aplinkybiø ar giminystës ryðiø. Kvestionuoti galima ir patá apsisprendimo tvirtumà – kiek pasakotoja ið tikrøjø negali atsiriboti nuo kitø ir kiek ji to padaryti nenori sàmoningai. Nesunku atkreipti dëmesá á tai, kad ðiame rinkinyje kiekviena esë turi savotiðkà prieigà prie skaitytojo. Turiu omenyje paèias pirmàsias teksto eilutes ar bent pirmàjà pastraipà. „Nekrologas“ pradedamas pasiûlymu, kuriuo visiðkai panaikinama distancija tarp skaitytojo ir raðytojo: „Pradësiu nuo informacijos, skirtos daugmaþ visiems: dvideðimèiai minuèiø iðjunkite mobiliuosius telefonus“ (p. 209). „Notarø kontoros“ pirmieji þodþiai skaitytojui sukuria familiarumo áspûdá – „kartà jau, rodos, sakiau, kad keliauti nemëgstu“ (p. 163) – jø (skaitytojo ir raðytojo) paþintis neatsitiktinë, pokalbis, rodos, pasiþymi nuoðirdumu. Kitos esë vël pradedamos savotiðku kreipimusi á skaitytojà – ar tai bûtø kokia nors informacija, ar retorinis klausimas, ar net pasakotojos iðpaþintis. Tai ir yra vienas ið aspektø, kodël skaitantysis gali pajusti savità ir magiðkà teksto traukà. Ádomiausia tai, kad skaityti ðios raðytojos kûrybà gali gana nemaþa visuomenës dalis. Skaitantysis nebûtinai turi bûti eruditas, uþtektø, kad jis turëtø bent jau minimaliai suformuotà literatûriná skoná. Galbût ir kiek per dràsus mano teiginys, taèiau daugelá (nors tikrai ne visas) esë galima skaityti gan pavirðutiniðkai ir tai daryti pavyktø sëkmingai. It koká bulvariná þurnalà, kuriame maþiau pretenzingas skaitytojas atras jam þinomus ir paþástamus kontekstus – ar tai bûtø prekybos centras „Maxima“, ar sausainiai „Selga“, ar veiksmo filmø þvaigþdë Bruce’as Willisas. Þinoma, kiek labiau iðpuoselëtà literatûriná skoná turintis þmogus ðiø kontekstø nuolatiná ámontavimà á tekstà gali ávertinti neigiamai. Ilgainiui tai gali pasirodyti kaip bereikðmis ir dirbtinis bûdas sudominti skaitytojà netradiciniais intarpais meniniame tekste. O pati esë struktûra – fragmentiðkumas, raðymo stilius – gali pradëti varginti. G. Radvilavièiûtës esë rinkinys – tai atviri pokalbiai su skaitytoju. Ir kiek ðie kûriniai atitinka realius gyvenimo faktus, visiðkai neturëtø bûti aktualu. Net jei tai bûtø absoliuti fikcija, neturinti jokio atitikimo realiame pasaulyje ar raðytojos gyvenime, skaitytojas vis vien bûtø átikintas vaizduojamo pasaulio autentiðkumu. Gali iðkilti klausimas – kodël. O tai labai paprasta. Raðytoja savo tekstais sugeba átikinti skaitytojà pateikta fragmentiðka patirtimi. Nesvarbu, tai bus niûri tiesa ar nuoðirdus melas, skaitantysis vis vien liks átikintas. EDGARAS BAUMILA 10 2012 m. sausio 27 d. Nr. 4 (1070) Pasiklydæ vertime Prieð kelias dienas pasiþiûrëjau Lost in Translation. Filmà, kurio pavadinimà lietuviai nemokðiðkai iðsivertë „Pasiklydæ vertime“ vietoj „Prarasta verèiant“, kas perteiktø tikràjà termino prasmæ (nors tai menkniekis, palyginti, tarkim, su Simon Says, kuris lietuviðkai buvo pakrikðtytas „Saimonu Sezu“). „Pasiklydæ vertime“ – skamba kiek paradoksaliai, juk kaþkas, kas vertë, ið tiesø pasiklydo vertime! O gal ir originale, dabar jau nebeþinau, pats pasiklydau... Tokijas – didelis miestas su daug ðviesyèiø – dideliame ekrane atrodë dar didesnis. Ir klaidus jis, gyvatë, kaip koks skruzdëlynas. Pasidaro net ðiek tiek nejauku pagalvojus, kiek daug jame nesuprantamø uþraðø, kvapø, ðûksniø, þmoniø... kurie ið esmës mums visi vienodi – tikri klonai. Þinoma, pastaroji necivilizuota teksto eilutë kai kuriuos papiktins, kiti galbût su tuo sutiks, o tà vienà „Ðiaurës Atënus“ skaitantá japonà galbût privers giliau atsidusti. Necivilizuotai èia, bet nebûtinai neteisingai. Ðtai man á galvà ðauna vienas atvejis, kurá kadaise papasakojo mano klasës draugas G. Tai nutiko Japonijoje, Tokijuje, jam vaikðtinëjant miesto gatvëmis ir besimaiðant su skruzdëlëmis japonais. Mano bièiulis G. sau laimingai þingsniavo kaþkur, bet staiga pasijuto stebimas daugiau nei vieno tuzino pailgø akiø. „Ir að nesuprantu, ko jie visi á mane þiûri?!“ Pasirodo, salos gyventojams nuostabà sukëlë importinë auksiniø garbanø kupeta ant G. galvos. Taip spindëjo ji, palyginti su „smalinëmis“ vietiniø praeiviø ðukuosenomis. O kartà, sakë, viena senyva moteris, iðplëtusi akis tiek, kiek jos iðsipleèia japonø pensininkams, prisiartino ir net grybþtelëjo vienà geltonà sruogà (vienas ið tø Atkelta ið p. 1 Brisius Prisiminimø gatvëje, vaikystës namo kieme laksto ðuo su ðypsena dantyse, kurià nupieðë pusryèius jam neðanèios motinos rankos ir su meile bei rûpesèiu nuspalvino. Ðuo saugo ant nugaros neðiojamà namà, jo ramybæ, nubëgusiø akimirkø tylà, skaièiuojamà ðirdies dûþiais ir labai þvaliu au, au, au. Kûnas seniai jau supuvæs, suiræs, patræðæs sode nuþydëjusias ir supuvusias gëles, obelis, kriauðes, kuriø skonis vis dar laikosi ant lieþuvio, o lieþuvis kalba naujai iðmoktomis kalbomis, kalbant ant veido juda plaèiai iðplitusios ir pasklidusios raukðlës. Brazda grandinë, patvoryje brëþusi ðuns pasaulio ribas, liejykloje perlydyta á kirvá, smulkina vaikystës dienø kalades, peiliu susmulkintos pliauskos suguldytos ant keliø deðimtmeèiø senumo laikraðèiø liepsnoja ir virsta dûmais kartu su iðmirusiø politikø, vagiø, banditø ir darbo pirmûnø veidais, dûmai ið kamino kyla á dangø, kvëpina debesis, á kuriuos spokso ðuo, iðkiðæs raudonà lieþuvá, ir ðuniðkø minèiø labirintais ðmirinëja ið praeities á ateitá, ið niekur á niekur, pro laiko tvoros plyðius kaiðioja þvitrø snuká á numirusiø kaimynø pasaulius, kuriuose neþinia kuo ir kur apraðyta jo vieta. Apipelijusiuose fotoalbumuose kaimynai apþiûrinëja gelstanèias nuotraukas, apðneka vieni kitø gyvenimus, kuriuos begarsiame filme aploja vaikomas, nepagaunamas, nenuilstantis ðuo. Kai pradeda lyti Kai pradeda lyti, lauke nieko nebereikia daryti, reikia eiti á kambará ir daryti namø darbus. Darbø namuose daug: þiûrëti pro langà á lietø, þiûrëti á televizoriø, pro rakto skylutæ á koridoriø, á verdanèià sriubà, á vyno tauræ, á save, plûduriuojantá vyne, o kai vynà iðgeri, susimaiðo tavo ir vyno gyvenimai, tu kurá laikà esi raudonas kaip vynas ir kûno taroje jautiesi labai atsipalaidavæs, poetiðkai þiûri á gyvenimà, á lietø, laðø siûlais raiðioji sakiniø girliandas, nieko nedirbi, nes visi darbai lauke, o namø darbai palauks, juk ne á mokyklà rytoj. Rytoj reikës pagiriotà Mindaugà karûnuoti ir aktyviai dalyvauti voveraièiø rinkimo varþybose, þinoma, jei nelis, o jei lis, tai reikës daryti namø darbus, juk atostogos eina, eina ir praeina, o darbams galo nematyti. pirmapradþiø instinktø paliesti kà nors, kas atrodo apgaulingai, kad ásitikintum, jog tai ne miraþas, tarsi lytëjimas bûtø patikimesnis uþ regà), taèiau pajutusi jos lietuviðkumà staiga atðlijo. Bet po to dar geras kelias minutes su nuostaba stebëjo mano draugo iðsitarðiusià ðeveliûrà. Panaðiai kaip Isadora Duncan, kai tikrino Jesenino çîëîòàÿ ãîëîâà. Tik pastaroji jau dràsiau niurkë poeto gaurus; ir ne todël, kad jos nebestebino tasai blondie, o paprasèiausiai dël to, kad malonu bent kiek fiziðkiau pajusti poezijà. Scarlett tokia pati geltonplaukë ir ðvyti kaip kokia saulëgràþa. Tik filme ji kiek „ryþa“ (gal ið tiesø taip ir turëtø bûti, juk scarlet(t)) ir galbût todël niekas ið japonø neatkreipia dëmesio á jos plaukus, na, gal tik Bobas paslapèia, kai nesifilmuoja „Suntory“ reklamose. Na ir dar mes abu, akimis sekdami kiekvienà aktorës mirktelëjimà, kiekvienà jos lûpø papûtimà – sensual lips, kaip buvo konstatuota vienoje Match Point scenoje, o vëliau ir Vicky Cristina Barcelona – „beautiful lips – very full, very sensual“. Ech, Scarlett... Jei tik tu dabar bûtum èia su manimi ir padëtum man iðversti ðias mintis á teksto kalbà, nes að ir vël nuklydau. Scarlett. Scar-lett. Manasis tokijas gerokai maþesnis. Tai nedidelis tokijukas greièiau, su rudomis èerpëmis dengtais stogais, varpine ir milþiniðka anèiø populiacija. Ðtai einu alëja universiteto link ir suèiumpu save raðantá mintyse ðá tekstà. Man në kiek nëra nejauku, nors vienoje alëjos pusëje psichiatrijos ligoninë, o kitoje – nedidelis tardymo izoliatorius, kà ir minëti, kad ta sausø lapø kilimu iðklota gatvelë vadinama Rape Alley. Aha, jau matau! Ant kalvos kolosali it „Titanikas“ stûkso biblioteka. Palengva vaikðtau tarp lentynø pavartydamas tai vienà, tai kità knygà, nes jau seniai pamirðau, ko ieðkojau. Taip tylu, girdëti tik neonas, dûzgiantis lempose virð manæs, ir kartkartëmis nutolstantys ar priartëjantys kokios nedidukës azijietës þingsniai. Kortelë (pypt), knygelë (pypt) ir að einu ieðkotis sau darbo vietos. Uþ lango melsva prieblanda. Patalpoje esu að ir dar maþdaug ðeði studentai, realu, kad atvykæ ið tikrojo Tokijo. Jie sprendþia funkcijas ir integralus, að skaitau Nabokovà. Jie verèia þodþius skaièiais, skaièius grafikais, að mintyse verèiu „Lolità“ ið anglø á lietuviø. Jie negráþta namo per atostogas, nes jø gimtinë labai toli, að negráþtu, nes... Kai randu kà nors prancûziðkai, ávedu á „Google Translate“ – enfant charmante et fourbe arba regardez-moi cette belle brune! Pasibraukiu man labiausiai patikusias eilutes ir pagalvoju, kaip prieð keliasdeðimt metø Vladimiras irgi braukë, taisë – vertë savo amerikietæ Loleeta rusiuke Ëîëèòà. Kaip jis pirmà kartà suèepsëjo tuos tris skiemenis ir paliko juoduoti baltame popieriaus lape, iðkaltus spausdinimo maðinëlës lieþuvëliø. Lo. Lee. Ta. Galgi að, studentai ið Tokijo (?) ir Nabokovas vis dëlto nesame tokie skirtingi ir tolimi? Visi klaidþiojame (-ome) vienokiais ar kitokiais vertimø labirintais. Pasiklydæ vertime. Lauke bepavyksta áþiûrëti baltà berþo kamienà. Ir në kruopelytës sniego ðiemet. PAULIUS ANDRIUÐKEVIÈIUS Zlotai ir grivinos, ir rubliai, ir lëjos (ir be keliø kapeikø 4000 km autostopu) (4) Atkelta ið p. 3 Beprotybë iki apendicito Na, nuobodulys „neformalø“ susirinkimuose, ant grindø, prie ðaldytuvo – tai iðtikimas ðuo, kuris visus yra apskalijæs. Visi labai ypatingi, iki kol vakaras ið tikrøjø tampa labai neypatingas. Að ir Kostia ið paskutiniø vilèiø, prisiekdami jau rytoj nebegerti, einame pirkti dar vieno butelio degtinës. Vladas, kaip minëjau, labai atviras bachûras, jam nuobodu ir jis tiesiogine ðiø þodþiø prasme lipa sienomis, ragina mus kuo greièiau spausti ið èia. Vienintelë èia já laiko negæstanti viltis pergulëti su Ira. Irai Vlado norai ne taip labai ir rûpi, ji jau kelintà kartà kartoja savo performansà ðiai rinktinei publikai ir vis negali atsigërëti gulbës giesme, kurià – koks netikëtumas – pati sugalvojo! Ðalia manæs ant grindø sëdi raudonplaukë (!; bet labiau á roþinæ) nepilnametë ið Charkovo ar bala þino kur, bet að tyliu ir neðoku valso. Mieste, kur tiek daug grafièiais iðpieðtø uþkampiø virð paèios juodþiausios jûros, o radikalumas pasiekiamas ranka, kitame kambaryje penktadienio vakarà chebra rûko þolæ ir þaidþia „Tekken“. Rytoj apie tris keturias dienos ateis rytas, visi trys skusime bulves þalioje Kostios ir Vlado virtuvëlëje ir prisieksime ðios klaidos nebekartoti. Ir nekartojome. Po visø festivalio reikalø namo traukiame su LPN vokalistu Sergejumi ir alternatyvios televizijos laidos autoriumi Vadimu, kuris – kaip ið akies luptas Trockis. „Tau buvusioji skambino, sako ji. O að tyliai galvoju – tai tu, sûka, buvusioji, o ji vienintelë ir amþina“, – deklamuoja mums vokalistas. Ilgi plaukai, pavargæs veidas, ketvirta deðimtis, plataus odesiðko-rusiðko liûdesio persmelkta dainuojamoji poezija apie tai, kaip ákyriai, dusliai skauda – arba neskauda, nors turëtø. Girtuoklystë, stilingai nestilingi gërimai – tai ne raðalas, tai portveinas arba pigus konjakas. „Vot ja sebe / Idu po Odesse, / Eto ne dlia radio / I ne dlia pressy...“ – deklamuoja lengvà eilëraðtá Va- dimas-Trockis ir trockiðkai juokiasi. Sako mums ir þaliajai virtuvëlei, kad pusiau þydas ið motinos pusës – lyg tokiø pusiniø dalykø ið tikrøjø pasaulyje esama, gerb. pone V. Nazarenka-Grundai. „Festivalis? Festivalis ðûdas, – sako telefonu þmonai vokietei, kurià sutiko beklaidþiodamas po Mongolijos stepes. – Uþtat èia tokiø nuostabiø þmoniø sutikau, jei nesunku, jûs manæs su dukryte ðiànakt nelaukit, eikit miegoti.“ Sunku su tomis vokietëmis, sako, að dar tik mokymo procese – nuostabi moteris, bet bijau, kad gali per gyvenimà nei rusiðkos, nei odesiðkos dvasios, lengvumo, dûmijimo, lëkimo, atsipalaidavimo, poezijos ir laikinumo taip ir nesuprasti... O að? Kà að, sëdþiu stalo gale, gliaudau saulëgràþas, vaiðinuosi konjaku ir, kai nepernelyg gëda, tarsteliu þodelá ar negrabiai anekdotà papasakoju. Ið ryto átartinai smarkiai skauda deðiná ðonà ir negaliu susilenkti. Kelionës draudimo neturiu, o ðiandien planuoju pasiekti Tiraspolá, nepripaþintos Padniestrës Moldavø Respublikos sostinæ, – ten, sakë, vis dar rubliai ir Lenino paminklai, ir platûs prospektai, kuriuose þydi gëlës. „Tikrai nenori pasilikti dar dienai?“ – klausia aká trindamas Kostia. Ið kambario vienomis trumpikëmis iðropoja Vladas ir rytinë erekcija, paskui juodu – nepaþástama mergina. Kada? „Pats nepamenu, kaip skambinau, bet apie ðeðias ryto kaþkas pradëjo mëtyti akmenukus á langà. Taip ir uþmigau ant krûtø“, – ið tikrøjø atlapaðirdiðkai prisipaþásta mûsø bardas. „Ne, man jau tikrai metas“, – iðlemenu að, o akys, net pats jauèiu, pilnos siaubo. Kaip þmogiðkos beprotybës nualintas miðko þvërelis su átarimais apendicitu, nauja meile Odesai ir pilna galva neapsakomo chaoso sprunku á gatvæ. Taip ir pamirðau þieminius batus þalioje buitinio alkoholizmo virtuvëlëje. Kostia ir Vladas atrodo sàþiningi bachûrai, kai gráðiu – jei (!) gráðiu – atiduos. TOMAS MARCINKEVIÈIUS 11 2012 m. sausio 27 d. Nr. 4 (1070) Trys blyksniai [provincija] Vakar buvo gimtadienis. Ne jos, o jo. Ji prabudo nuo ðalèio ir galvos skausmo, burnoje smëlis, prabudo vis dar vilkëdama suknelæ ir avëdama batelius, tiksliau, tik vienà batelá. Prietema ir tolimi balsai, uþ sienos, vyrai loðë kortomis, reiktø sakyti, vis dar loðë kortomis, nes tai buvo paskutinis iðvakariø ritualas, kurá ji prisiminë: apskritas stalas jau be picos, tik butelis ir stikliukas, ir kaupina nuorûkø permatoma peleninë, ir aðtuonios nuogos vyrø rankos. Ji apsivertë ant nugaros ir uþsimerkë nuo skausmo, nes dilgtelëjo, o paskui stipriai dûrë ið apaèios á virðø, ákaitintas plienas buvo jos viduje, kaþkas ábedë ir pamirðo plienà. Uþsimerkusi bandë matyti savo kûnà, iðtirti já visà, tarsi maþytis robotas þvalgas naujà dykumà, visà pavirðiø, kiekvienà kvadratà, ieðkodamas skausmo. Epicentras buvo giliai, ji pasiuntë skausmo link savo deðinæ rankà, jautrûs pirðtø galiukai braukë þemyn tol, kol pajuto ðvelnius plaukelius, paskui dar þemiau, kol pajuto drëgmæ. Tai nebuvo vanduo, tai buvo lipnu, iðtraukë rankà staigiai, tai buvo kraujas. Ji þiûrëjo á tà raudoná ir negalvojo, tas negalvojimas truko kelias minutes, nors viduje buvo aiðku, ji bandë kà nors prisiminti. [Automobilis ant plikledþio, suki vairà á vienà, vaþiuoji á prieðingà pusæ, ir tavo smegenys atsisako suprasti, kelias sekundes esi pamiðæs. Ar vakar ávyko avarija? Ne.] Nesvarumo bûsenos, be proto, kruvina, nebejausdama, kaip skelia galvà, kaip lupa akis, kaip raitosi nuo sausros lieþuvis, ji kvëpavo, lekavo kaip ðuo dykumoje, tiksliau – kaip kalë. Tiksliau – kaip kalë, nes prarado tai. Kvailë, nes vakar gërë, kiek lenda, tikëjos, be troðkulio bus lengviau paryèiais pasakyti: nepyk, bet tarp mûsø baigta, seniai. Jis suuodë, girtà nuneðë lovon ir nenurengæs. Kaþkada ji svajojo, kaip tai tarp jø atsitiks, tai turëjo bûti graþu, ar buvo graþu, dabar jau reikia klausti. Jis þadëjo, kad tai bus ðventa, kad bus baþnyèios varpams tebeskambant, ji bus balta, iðsaugota jam vienam. O vakar, o ðiandien. Jis áëjo á kambará, ji vis kybojo, kalbëjo su savo krauju, áëjo gerai nusiteikæs, per naktá apþëlæs, tvanki vasaros popietë, be marðkinëliø, raumenys blizga, akys tamsios, niaukti langai. Ji paslëpë kraujà po antklode, susisuko kaip sraigë, praradusi kiautà. Tai kà, tarë jis, gera dovana gimtadieniui. Ji be garso verkë, ið pilvo, per plienà, kuris tebedegino, ið akiø. Maþute, jis tarë, tu man ir tokia gera. Pridûrë ir esmæ: vis tiek að tave myliu. [be filtro] Ið tamsos iðnyra puodelis ir veidas puodelyje, ir tamsa ið veido á puodelá lyg kava atbulai, bet niekam dël to neskauda nieko, tik man, aiman. Taip iðëjo, likau tik að ir kioskelis, ir pilvas, kurá kasdien reikia kimðti soèiai, nes nieko daugiau, be pilvo, nieko daugiau mano lieþuvis neþino, jokiø malonumø, jokiø ðiltø pavirðiø, kaip moters ðlaunis ar krûtis, ar bent rausva lûpa, nieko. Diena, kai á mano kioskelá áëjo ji, mergina trumpu sijonëliu, áëjo iðsigandusi, tartum vogti ketindama, iðkart pamaniau, kad vagilë, tik labai graþi, labai, norëjau jà griebti, uþrakinti duris, nusitempti uþ prekystalio, á uþpakaliná kambarëlá, ir auginti sau, auginti jos pilve savo atþalas, að norëjau, jos norëjau iðkart, o ji ar mane pastebëjo, ar tik pamanë, koks juokingas tas pardavëjas, ðypsosi kaip priekurtis, negirdás, kad praðoma cigareèiø, deðimt cigareèiø be filtro. Angliðkai ji kalbëjo prastai, o daniðkai iðvis nesuprato, atsakiau angliðkai, kiek mokëjau, urdu bûtø maloniau èiulbëti, savo akcentu jà pralinksminau, nusiðypsojo nelygiø dantø eile, baltø dantø, tamsiaplaukë, beveik kaip mano kraðtietë, tik mano veido oda kaip kava su pienu, o jos – kaip pienas, kaip pienas, kurá norisi iðlieti ant prekystalio ir lakti lakti lakti, bet að buvau kantrus, pardaviau jai – sukrapðtë centus – maþà cigareèiø pakelá ir susilaikiau neádavæs ðokoladuko, nes ðiaip jau esu labai dosnus, bet nenorëjau pasirodyti áþûlus, ir susilaikiau, ir iðëjo. Ar dar pamatysiu? Svarsèiau, o ji atëjo ir kità dienà, eidama pro ðalá uþsuko, sakë, kad mokosi, atvyko á seminarà ið kaþkokios maþos ðalies, kurios pavadinimà pamirðau tà paèià sekundæ, kai be odekolono, nuo buèinio tik sûrus perðëjimas liko, ir að pasistiebiau iki lentynos, ir daviau rûkalø uþ dykà, dar vakar bûèiau praðæs atsisakyti rûkymo dël manæs, dël mûsø vaikø, numeèiau jai ir nesakiau kainos, tylëjau, mintyse tardamas: tesiþudai, èia jø deðimt, dël tiek nenuskursiu, tik deðimt trumpø cigareèiø, be filtro. [uþkadris] Anatominë Venera. Heather Whiteside tatuiruotë iðgirdau. Að ne rusë, kartojo keletà kartø, að ne rusë – ne rusë ji. Pakvieèiau á Tivoli kità dienà tuo paèiu metu, ar ateisi? Ateisiu, sako, ateisiu. Ir man nieko daugiau nereikia, tik tø akiø, norëèiau abi iðspausti, pamauti ant pagaliukø ir laiþyti kaip ledinukus, tokios þalios ir skanios atrodo. Kità dienà atëjo á sutartà vietà. Stotelë, ið kurios vaþiuosim á Tivoli parkà ir toliau, toliau, iki galo. Neklausë ir nesisiûlë mokëti uþ bilietà, maèiau, kad nors ir nëra vagilë, bet pinigø neturi visiðkai. Vël vilkëjo tà trumpà sijonà, dël kurio man prakaitavo lûpa, kai ji pasilenkë virð manæs ir pabuèiavo, ðvelniai taip, atsargiai, ne, nemanau, kad bodëjosi, ji ne storoji Frida, dûrusi: tavo peniukas kaip klitoriukas – ne, ne visos moterys tokios, ðita, nors ir atrodo tarsi vagilë, yra mano moteris, að jà vesiu. Tivoli nupirkau ledø ir pasakiau, kad ateitø á kioskà kada tik sugalvos ir kad atsineðtø pasà, tuomet susituoksime, ir ji galës niekada nebegráþti á savo Rusijà. Tik nusiðypsojo, parodë kreivø baltø dantø eilæ ir neatëjo kità dienà, ir kità dienà neatëjo, ir að prisiminiau, kà dar sakë Frida: moterys nemëgsta vyrø, kurie per pilvukà sunkiai riðasi batraiðèius. Ir að supykau, ir suvalgiau tàdien saldþiøjø barfi triskart daugiau nei paprastai. Vis dëlto laukiau jos, laukiau. Juk sakë, kad bus èia savaitæ, savaitæ, dar turiu laukti, ateis. Vienà rytà, dar nebuvau atidaræs kioskelio, bet jau sukinëjausi, skambutis, kaþkas uþ durø, bijojau prieiti, maniau, kad skinhedai, bet paskui paþiûrëjau pro ðoniná langà, stovëjo ji, vël per lengvai apsirengusi, kojos pamëlusios, trumpas sijonas, kojelës, aiman, áleidau, paklausiau, ar ji viena, ið pradþiø neatsakë, paskui sulinksëjo, uþrakinau duris ir nesiruoðiau atidaryti kioskelio bent pusvalandá, ateik, sakau, uþ prekystalio, ateik, yra toks kambarëlis, ateik, ir ëjo ið paskos, nieko nesakydama, apie pasà neklausiau, maèiau, kad girta po nakties, akys blausios, ir tada patikëjau visais nuogàstavimais: ji tik vagilë, neaiðku ko pas mane besibraunanti, gal cigareèiø pakelio, kasos raktelio. Ateik ir bûk su manim, ir ji atëjo ir buvo, nieko nesakydama, nesiprieðindama, tarsi negyva bûtø, tik jos balta oda, kurià galëjau laiþyti, ir man viskas baigësi labai greit, nors buvo ðimtàkart saldþiau uþ visà barfi, surytà dël jos bekenèiant, tik kai liepiau, eik á tualetà ir valykis, pats pabûgau savo ásakmumo, juk dar vakar norëjau, kad ji man gimdytø vaikus, kiosko paveldëtojus, ir norëjau dël jos gráþti á kriketà, nes ne visada mane Frida baudë uþ antsvorá, ne visada, juk vakar norëjau gyventi ir norëjau mylëti, bet dabar visai nebenoriu nieko, net ðito, dviejø dalykø, dël kuriø jos laukiau. Neminësiu vardo, neminësiu net sapnuose, nes pamirðti jà noriu, iðeidama ilgesingai ir kraupiai þiûrëjo, palinko buèiuoti, ir vël susirado laðeliais rasojanèià mano lûpà, ðákart neskustà ir Jo kûnas graþus. Oda lygi, beveik be plaukø, ádegusi, ðen bei ten randeliai. Niekada nebuvo suþeistas smarkiau, nei galëtø iðsigydyti cigaretës pelenais ar citrinos laðu – nuo uþkrëtimo. Tik pusmetis viename kare. Tik ðiek tiek kraujo. Randai puoðia vyrà. Jo net vyriðkumas toks graþus, kad nesusilaikiau ir pagyriau. Nuraudo, nuleido akis, ðypsojosi, apkabino mane ir vël. Moteriðkumas nori vyriðkumo, tiek. Diena tokia ryðki, kad gelia akis. Vidudiená, iðjungæ ryðio priemones, pamirðæ visus kitiems, ne mums, reikðmingus darbus, visus draugus ir nepaþástamus, laukianèius mûsø ðiame savam svetimam mieste, paskui, vëliau, pamirðæ jo motinà, kuri bet kada galëtø gráþti ið darbo – ar ðiandien darbo diena? o gal savaitgalis? ðventë? – mudu uþsnûdome jo vaikystës kambaryje, siaurutëje lovoje, ásispraudæ vienas kitame, pasiruoðæ palikti miego randus. Kurá laikà klausiausi, kaip jis pamaþu aprimsta, kaip glemba jo raumenys, kaip lëtëja, gilëja kvëpavimas, jis tampa minkðtas lyg kûdikis. Uodþiu salsvà aitrø kvapà ið paþasties – esu padëjusi galvà ant peties, ant raumens, kuris vis labiau leidþia mano galvai grimzti. Dar minutë kita ir að uþmiegu, smengu paskui já. Prabundu nuo judesio. Toks staigus spazmas, trûkt, jis vos nepaðoko gulëdamas. Tik sekundei. Greitai susivokë, kur yra, su kuo, kol að tryniau veidà á jo krûtinæ, buèiavau odà. /\ Ar að tavæs nesmaugiau? – paklausë droviai. Nusijuokiau. Ne, o kà? Sapnavai, kad smaugi kaþkà? – Ne, nesapnavau, bet galëjau, man sakë, man bûna taip… Tu pasakyk, jeigu kà. – Gerai, pasakyèiau, bet ne, nesmaugei. /\ Ðypsausi, veide dirbtinë ðypsena, tik ðypsena að ir tesu, visa kita – pasimetimas, nesupratimas. Kà veikiu lovoje su þmogumi, kuris neþino, ar nenusmaugs manæs sapnuodamas? Kà dar bet kuriuo metu jis gali man padaryti? /\ Tu daþnai sapnuoji karà? – klausiu jo, atidþiai þiûrëdama á akis. /\ Galbût man neatsakys, kaip visi kareiviai, stojiðkai tylintys apie bet kà, kas nutiko jiems armijoje, kare, su kitais vyrais – kaþkas labai mistiðko, ðvento, tik tarp berniukø, iniciacija; bet að iðskaitysiu ið veido, jeigu meluotø man, koks bebûtø atsakymas – taip ar ne – iðskaitysiu melà. Man neatsako nei taip, nei ne. /\ Að prisimenu, – pradeda. – Buvo toks vienas, bëgo. Bëgo, vijausi. [Filme: vijosi, bëgo, sprogo, ðaudë. Griuvësiai, keliø aukðtø pastato, fabriko gal. Laiptais, turëklais, per sienas, perdangas, armatûrà, sijas, pro skyles á kità aukðtà, vijosi, bëgo. Uþkadryje – simfoninë muzika. Titrai.] Tas… buvo ginkluotas, bet ðoviniai turbût pasibaigæ, net neþinau, ar granatà turëjo, tik bëgo, vijausi. O gal nuo mirties jis bëgo. Vijausi. Neþinau, ar bûèiau nuþudæs, gal bûèiau, ginkluotas vijausi. Tik vijausi, tik bëgau, kai pasivijau… manæs nereikëjo. Tas… buvo smigæs ant metalinio strypo, þiûrëjo. Akys. Þiûrëjo. /\ Nesakau savo kariui: juk tai galëjai bût tu, – nes jis negalëjo, jis yra èia, vaikystës kambario lovoje, su nuoga manimi, ðilti mûsø kûnai, lipnios kojos ir rankos, kraujas, rodos, pulsuoja ið vieno á kità, du susisiekiantys indai, miego ir karo randai, citrina, pelenai. Tam bendrumui nereikia þodþiø. Pavirðiø ir skysèiø bendrumui. Kvëpuojame ið burnos á burnà. Toks buèinys nesibaigia mirtimi. Klausomës vienas kito dejoniø, ið apsalimo ar siaubo, su nuostaba, uþsimerkæ, iðsiplëtusiais vyzdþiais. Tylime vienas kitam á ausá ir ragaujame vienas kito seiliø. /\ Tu negalëjai bûti jo vietoje, tu esi èia. – Bet, þinai, að ir vël ten noriu:) SANDRA BERNOTAITË 12 2012 m. sausio 27 d. Nr. 4 (1070) JUOZAS PRUNSKIS Kà ir kaip raðyti á laikraðèius I. Kaip raðyti ir siøsti spaudai skirtus dalykus 1. Raðyti tik vienoje popieriaus lapo pusëje, nes rankraðtá taisant arba raidþiø rinkykloje, ar pravedant korektûrà daþnai rankraðtá tenka sukarpyti. Nepamirðki lapus sunumeruoti. Numerá geriausia dëti virðuje, deðinëje pusëje. Kairëje padëtus numerius sàvarþëlë paslepia – nepatogu. 2. Kairëje lakðto pusëje reikia palikti laukus, kad bûtø vietos redakcijai taisyti. Ir ðiaip eiluèiø per daug nesugrûsti, nes, redaktoriams taisant, daþnai tenka kai kà á eiluèiø tarpà áraðyti. 3. Neraðyti pieðtuku, o bûtinai raðalu. Spaustuvëje ið rankraðèio renkant raides laikraðèiui, dël stiprios ðviesos pieðtuko braiþas darosi sunkiai iðskaitomas. Dël tos pat prieþasties geriausia raðyt juodu raðalu, ne, pvz., raudonu. 4. Reikia raðyti ðvariai, iðskaitomai, aiðkiai, ypaè vardus, pavadinimus, vietovardþius, skaitlines labai aiðkiai paraðyti. Atminkime, kad redaktoriams reikia perskaityti labai daug rankraðèiø. Pagailëkime jø nervø ir akiø. Tas pats ir su raidþiø rinkëjais. Jie padarys þymiai maþiau klaidø, jei rankraðtis bus aiðkus, þenklai bus sudëti aiðkiai, jei aiðkiai matysis, kur vienas þodis, o kur du. 5. Paraðæs ar perraðæs rankraðtá, dar já perskaityki ir iðtaisyki. Jei nepasitiki savo kalbos þinojimu, bûtø naudinga, kad duotumei iðtaisyti geriau mokanèiam. 6. Po rankraðèiu paraðyki savo pavardæ, adresà. Jei siuntinëji atviruose vokuose ir nenori, kad pavardæ visi þinotø, gali ið anksto su redakcija susitarti (laiðku praneðti), kokia slapyvarde pasiraðinësi. 7. Jei nori, kad nesunaudotà rankraðtá gràþintø, tà paþymëk laiðkutyje ar ant rankraðèio ir pridëki paðto þenklà atsiuntimui. 8. Jei dar tik pradedi spaudos darbà ir nesi redakcijai paþástamas, paraðyki savo uþsiëmimà, kiek esi mokslo iðëjæs. Naudinga pridëti patikimo þmogaus (klebono, policijos ir p.) paþymëjimà, raðtà, kad redakcija pasitikëtø. 9. Nereikia redakcijai raðyt pagyrimø paèiam sau ar statyt „ultimatumø“, kad redakcija bûtinai iðspausdintø. Ðitokie dalykai tik parodytø, kad bendradarbis nieko nenusimano apie redakcijos darbà. Kas tinkama, pati redakcija iðrinks, o kas netinkama, neiðtaisys në „ultimatumai“. Nekaltinki labai redakcijos, jei kartais ið jos nesulauksi norëto atsakymo raðtu. Redakcija turi tiek daug darbo, kad ne visada turi laiko kiekvienam atskirai raðtu atsakinëti. 10. Geriausia adresuoti ne kurio nors redaktoriaus vardu, o tiesiai redakcijos, nes kitaip gali atsitikti, kad tas redaktorius bus kur iðvykæs ar susirgæs, o redakcija, manydama, kad tai asmeniðkas laiðkas, jo neatplëð, ir þinios pasens. 11. Laikraðèiui skirtà raðiná ádëjus á vokà ir voko neuþlipinus, galima priklijuoti tik 5 ct (jei tame paèiame mieste – tik 2 ct) paðto þenklà. Taip siunèiant reikia nepamirðti ant voko uþraðyti „Spaudiniai“. Taip galima siøsti rankraðèius iki 50 gr. svorio, o uþ kiekvienus sekanèius 50 gr. – vël tas pats mokestis. Ðitaip siunèiant negalima ádëti jokio laiðko redakcijai. Po þinute pasiraðyti (pavarde ar slapyvarde) galima. 12. Naudinga þinoti, iki kurios valandos patekusi redakcijon þinia dar gali bûti iðspausdinta artimiausiame numery. Taip pat reikia þinoti, kada pas jus iðveþa paðtà. Tada bus galima spræsti, ar korespondencijà ámesti á paðto dëþutæ, ar gal patogiau áduoti autobuso ðoferiui ir t. p. Labai svarbi ir skubi þinia gali reikëti perduoti telefonu, jei laiðku praneðti nesuspëjama. Patogiausia tokiu atveju praðyti paðte „Г (ðaukiamojo sàskaiton) pasikalbëjimo su redakcija. Redakcija pati uþ telefonà apmokës. Redaktorius: Þydrûnas Drungilas ([email protected]). Kalbos redaktorë: Audrë Kubiliûtë. Maketas: Zita Remeikienë. Dailë: Aistë Paulina Virbickaitë. Paveldas: Juozas Ðorys. Direktorë: Lina Èerniauskaitë. Finansininkë: Danuta Churtasenko. Savaitraðtis iðeina penktadieniais. Telefonas – brangi susisiekimo priemonë, todël já naudoti tik a) jei þinia svarbi, b) jei laiðku praneðti nebesuspëjama. Praneðant telefonu, geriausia viskà pirma susiraðyti, greièiau vyks perdavimas. Jei ðios sàlygos nebus iðpildytos, kità kartà redakcija nepriims Tavo telefoninio praneðimo, nes prieð „Г pasikalbëjimà pirma redakcijos atsiklausia, ar ji nori su tokiu asmeniu kalbëti. Dar keletas pastabëliø 1. Jei spaudai siøstojo darbo neádës, nenusiminki; pagalvoki, kas galëjo bûti jame negero, kodël nedëjo, ir raðyki kità, treèiàsyk, kol ádës. 2. Jei laikraðtis siunèiamø dalykëliø nepanaudoja, galbût Tamstai geriau sektøsi kitame laikraðty, nes, pvz., kitokie dalykai spausdinami „XX Amþiuj“, kitokie „Mûsø Laikraðty“, dar kitokie „Þvaigþdutëje“ ir t. p. 3. Atmintina, kad bendradarbiavimas spaudoje gali bûti labai ávairus. Be jau suminëtøjø dalykø, laikraðèiams (kurie tai spausdina) galima siøsti þmonëse nugirstos patarlës, máslës, galvosûkiai, bûdingos dainelës, pasakos (ðie dalykai geriau tinka á vaikø laikraðtëlius, pvz., á „Þvaigþdutæ“), kupletai, monologai, scenos vaizdeliai, ádomûs anekdotai ir t. p. Tik, suprantama, jie turi bûti vertingesni, nes kitaip bus vargas paèiam ir redakcijai. 4. Kuo daugiausia skaityki. Juo bûsi labiau iðsilavinæs, tuo geriau seksis spaudos darbas. Naudinga graþiausias, gilias mintis ið knygø nusiraðyti ir laikyti atskiruose vokuose savo archyve. Ði medþiaga pravers ir paskaitoms susirinkimuose. 5. Laikraðtininkui naudinga dalyvauti organizacijø, visuomeniniame gyvenime. Ir èia lavinamasi, iðgirstama, kà þmonës galvoja, randama medþiagos spaudos darbams. 6. Stebëki kitø spaudos bendradarbiø darbus ir stenkis ið jø pasisavinti geràsias puses. Naudinga dalyvaujant korespondentø kursuose ar kitomis progomis, su jais uþmegzti ryðá, iðsiðnekëti, galbût net susiraðinëti. 7. Prie progos uþsuki á redakcijà, þinoki, kad redaktoriai daug laiko neturi, jø gaiðinti negalima, bet visada turi teisæ iðgirsti jø pastabas dël ligðiolinio darbo ir iðklausyti pageidavimus ateièiai. 8. Naudinga tilpusius spaudoje dalykëlius iðsikirpti ir pasaugoti. Atsiradus reikalui (pvz., byla teisme ir t. p.), visada bus galima juos surasti, be to, lengviau iðvengsite pasikartojimø, jei reikale galësite patikrinti, kà jau esate raðæ. 9. Galbût pats neturi daug laiko skirti spaudos darbui, bet visada gali paraginti kitus, sugebanèius, kad jie raðytø. Jei jûsø apylinkëje apsigyveno stambesnis bendradarbis, galima redakcijai laiðkuèiu (ar atvirlaiðkiu) praneðti, kad já pakviestø bendradarbiauti. 10. Jei norima gauti honorarà, paprastai reikia apie tai ið anksto susitarti su redakcija. Apskritai, mûsø kraðtas nedidelis, laikraðèiø tiraþai nëra tokie gausûs, tai, jeigu laikraðtis ir neástengia mokëti honoraro, neatsisakykime, jei galima, jame bendradarbiauti. Vargu ar kas ðiuo metu gali bûti graþesnio, kaip savo darbu paremti gerà vardà. Ið: Juozas Prunskis. Kà ir kaip raðyti á laikraðèius: keletas taisykliø pradedantiems spaudos bendradarbiams. Kaunas: KVC, 1940 Parinko Vidas Dusevièius Iliustracija: Urtë Bimbaitë. Raidës (2). 2011 Leidþiamas nuo 1990 m. vasario 7 d. Leidþia VðÁ „Ðiaurës Atënø fondas“. ISSN 1392-7760. 3 spaudos lankai. Indeksas 0109. Tiraþas 1570 egz. Redakcijos adresas: Mësiniø g. 4, 01133 Vilnius. Telefonas: 261 37 70. Elektroninis paðtas: [email protected]. www.satenai.lt; www.culture.lt/satenai. Spausdino UAB Ukmergës spaustuvë. Vasario 16-osios g. 31, 20131 Ukmergë. „Ðiaurës Atënus“ remia: Kultûros rëmimo fondas; Spaudos, radijo ir televizijos rëmimo fondas. Redakcijos ir autoriø nuomonës nebûtinai sutampa. VðÁ „Ðiaurës Atënø fondo“ sàskaita AB banke „Swedbank“ (kodas 73000) LT36 7300 0100 0000 7071. Ilgas vakarëlis Viename privaèiame vakarëlyje prie manæs priëjo pagyvenusi ponia. Dairiausi iðgerti ir viena ausimi klausiausi. Ji pasakojo apie savo vyrà, kuris mëgo lankytis geleþinkelio stoties bufete. Ten renkasi visuomenës atstumtieji, prostitutës, valkatos, buvæ ir bûsimi kaliniai. Jos vyras praðydavo papasakoti kokià nors gyvenimiðkà istorijà, o uþ tai nupirkdavo jiems gërimø ir maisto. Kartà vëlyvà rudens vakarà kaþkuris ið paðnekovø pasekë já gráþtantá namo, trenkë jo nupirktu buteliu per galvà ir apvogë. Vyras liko gulëti griovyje, kol paryèiais, jau mirusá, surado kiemsargë. Ponios þodþiais tariant, jis buvo naðlaitis. Ásijautusi ponia ðnekëjo, kad vyras buvo jai kaip brolis, vieniðas pasaulio gyventojas, ieðkantis supratimo ir padràsinimo. Nei ji, nei draugai negalëjo jam suteikti praeities. Jaukûs namai, ið kuriø jis negalëjo paþvelgti á savo vaikystæ, á savo pradþià, ið kuriø negalëjo pasiekti savo ðaknø, negalëjo suprasti buvimo juose prieþasties, tebuvo patogumø ir graþiø daiktø rinkinys ir savotiðkas kalinimas sielos, kuri gali, bet neturi kur prisiglausti. Gal todël jis eidavo á stoties bufetà, kuriame kaip blizgantys geleþinkelio bëgiai susikerta klajûnø keliai. Uþ lango ðirdies ritmu dudenantys traukiniai primindavo apie susitikimo laimæ ir neiðvengiamo iðsiskyrimo liûdesá. Nusipirkæs drumzlinos kavos, jis susirasdavo vietà stovëti prie aukðto vienakojo apskrito staliuko, nes sëdëti èia galima tik ant palangiø. Kiekvienas áeinantis palydimas skvarbiais þvilgsniais ir tyliais svarstymais – kas privertë perþengti ribà, skirianèià ðià vietà nuo pasaulio. Natûraliai ið anksto prieðiðki þvilgsniai jam patiko labiau negu dirbtinës ðypsenos miesto centre. Tarsi bevardis ðeðëlis, uþ durø nepalikæs pëdsakø, jis ateidavo èia vëlø rudená, kai gamtoje nutyla gyvastis ir nublunka ryðkios spalvos, kai lietø keièia ðlapdriba. Jis vaiðindavo valkatas alumi, pirkdavo jiems maisto, prostitutëms dovanodavo tauræ ðampano ir klausydavosi. Ryte rydavo svetimas gyvenimo istorijas, nes pats neþinojo savosios. Jos vyras sakydavo, kad bûti naðlaièiu nebûtinai reiðkia ðaltà vaikystæ ir kad juo gali tapti kiekvienas, kuris nebeturi kantrybës klausyti ir suprasti. Kai prie mûsø priëjo vakarëlio ðeimininkas, ponia staiga pakeitë temà ir ëmë kalbëti apie tai, kur galima pigiai nusipirkti baldø. Ðeimininkas pasivëdëjo mane á ðalá ir perspëjo, kad ði ponia niekada nepraleidþia progos papasakoti nebûtø dalykø ir daþnai nusiðneka. Paskui pridûrë, kad ji neturëjo jokio vyro. Kaþkas pagarsino muzikà ir að, pasinaudojæs proga, nuëjau prie kitø vakarëlio sveèiø. DÞIUGAS JUODKAZIS
Documentos relacionados
32–37 / Pranciškus Žadeikis. Didžiojo karo užrašai
lauþiau sau galvà, kà tasai komendantas lieptø daryti. Lygiai devyniose einu pas já. Èia randu pastorá Lilienthalá ir rabinà Govðà, netrukus atëjo ir popas. Ið to supratau, jog èia nieko ypatingo n...
Neuro_2003_Nr01.vp (Read Only)
ðaknelës paþeidimu. Ligai progresuojant visi jutimai ryðkiai sutrinka, iðnyksta propriorecepcinis jutimas. Daþnai
iðryðkëja pseudoatetoziniai rankø judesiai, ryðki sensorinë
ataksija. Refleksai iðn...
